Raimundas Lopata. „Žvalgybos“ ir jų kontrolė

Ar Lietuva yra teisinė valstybė? Ne.

Demokratiniame pasaulyje ir net Rusijoje žvalgyba suprantama kaip veikimas užsienyje. Prieš savo piliečius demokratija ir respublika nevykdo žvalgybos. Prieš nusikalstamumą viduje valstybės kovoja kontržvalgyba, bei policija, teisėsaugos institucijos. Tie, kas įstatymais sutapatino žvalgybą su sekimu, turėjo kitokių tikslų.

Ne kiekviena specialioji tarnyba, turinti įgaliojimą sekti piliečius, yra žvalgybinė. Tačiau priimtas kriminalinės žvalgybos įstatymas viską sujaukia. Įstatymas, kuris iš esmės nėra reikalingas, nes pakanka baudžiamojo kodekso ir jo pataisų. Tačiau jis yra (tikėkimės, kada nors jo nebus), ir tenka vartoti terminą „žvalgyba“ ten, kur iš tiesų tėra sekimo problemos ir jų sankcionavimas, tad terminą „žvalgyba“ daug kur naudosiu kabutėse.

Seniai kalbama, kad „žvalgybos“ tarnybų taikomi metodai gali pažeisti žmogaus teises, todėl būtina sustiprinti „žvalgybos“ institucijų kontrolę. Politikai tarsi sutaria, kad tam naudinga įsteigti naują nepriklausomą priežiūros instituciją – „žvalgybos“ kontrolierių (ombudsmeną). Tačiau konkretūs pasiūlymai lieka popieriuje. Kodėl?

Peršasi vienas atsakymas – dabartinei valdžiai nerūpi žmogaus teisės.

Eilinė diskusijų banga dėl „žvalgybos“ ombudsmeno kilo 2019–2020 m. sandūroje. Prieš Šv. Kalėdas prezidentas G. Nausėda nusprendė teikti įstatymų pataisas, plečiančias „žvalgybos“ tarnybų galias. Po Trijų karalių parlamentinė opozicija pareiškė, kad prezidento teikiamam paketui pritars, jei kartu bus nagrinėjamos įstatymų pataisos dėl ombudsmeno. Jis atliktų nepriklausomą „žvalgybos“ tarnybų kontrolę: vertintų šių institucijų bei jų pareigūnų veiksmų atitiktį įstatymams, „žvalgybos“ metodų taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, tirtų asmenų skundus. Priminta, kad už tokią instituciją yra pasisakęs visas Seimas ir kad tokios institucijos veikia kitose Vakarų demokratijose.

Naujausias pavyzdys – Suomija, kuri 2019 m. padidino jų žvalgybų įgaliojimus ir kartu sustiprino jų veiklos priežiūrą, įsteigdama žvalgybos ombudsmeno pareigybę. Kontrolierius prižiūri žvalgybinės informacijos, jos rinkimo metodų bei kitų veiklų teisėtumą ir žmogaus teisių laidavimą, skatina teisinės apsaugos įstatyminį įgyvendinimą, turi plačias teises gauti visą informaciją apie žvalgybų veiklą, inspektuoti žvalgybų įstaigas, nutraukti žvalgybinės informacijos rinkimo procesus, nurodyti sunaikinti neteisėtai rinktą žvalgybinę informaciją, o medžiagą apie tokias veikas vykdžiusius pareigūnus perduoti ikiteisminio tyrimo įstaigai. Piliečiai, manantys, kad jų atžvilgiu žvalgybos taikė metodus, pažeidžiančius žmogaus teises, gali kontrolieriui skųsti tokius veiksmus.

Lietuvos Seimo kanceliarija parlamentarams netgi parengė specialią analitinę apžvalgą „Specialiųjų žvalgybos metodų taikymo sankcionavimas bei priežiūra ES valstybėse“. Joje pateikiama gana išsami informacija, kaip Suomijoje ir dar aštuoniose ES valstybėse stiprinama žvalgybų priežiūra. Sunku pasakyti, kiek Seimo narių tą apžvalgą skaitė, bet atrodė, kad Seimas pasiryžęs klausimą spręsti. Ypač po to, kai įvyko politiniai mainai – prezidentas sutiko, kad jo įstatyminio paketo, stiprinančio „žvalgybos“ tarnybas, svarstymas būtų nukeltas į pavasario sesiją.

Tuo metu pasirodė ir Seimo kontrolieriaus pažyma. Joje VSD direktorius paragintas daugiau dėmesio skirti žmogaus teisių apsaugai, kontroliuojant pareigūnų veiksmus, ir užtikrinti vedamų bylų tinkamą tvarkymą. O premjerui Seimo kontrolierius pasiūlė inicijuoti įstatymų pataisas ir jame numatyti maksimalius „žvalgybos“ metodų taikymo terminus, įteisinti galimybę teismui skųsti pareigūnų veiksmus ir nustatyti VSD surinktos informacijos naikinimo sąlygas.

Seimo kontrolierius apeliavo į Žvalgybos įstatymo spragas, apie kurias jau seniai kalbėjo būrys teisininkų. Įstatyme nenustatyti konkretūs informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo pagrindai, maksimalus „žvalgybos“ informacijos rinkimo priemonių terminas, asmens teisė kreiptis į teismą dėl žmogaus teises ribojančių informacijos rinkimo priemonių taikymo, „žvalgybos“ informacijos saugojimo ir panaudojimo terminai bei tvarka.

Premjeras Saulius Skvernelis sureagavo, pasisakė už „žvalgybos“ kontrolierių, kuris vertintų ne tik žvalgybos, bet ir kriminalinės žvalgybos institucijų veiksmus, sudarė darbo grupę atitinkamų įstatymų projektams parengti.

Į procesą įsitraukė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Tiesa, jis įsitraukė po to, kai teko svarstyti aukšto rango VSD pareigūno informaciją apie galimai neteisėtus VSD vadovybės nurodymus rinkti informaciją apie kandidatų į prezidentus aplinkų žmones. VSD veikė teisėtai, aiškino NSGK pirmininkas, tačiau vengiant nesusipratimų turi būti įsteigta žvalgybos kontrolieriaus pareigybė. Jam antrino ir pats VSD direktorius Darius Jauniškis, priminęs, kad apie tokios pareigybės būtinybę jis kalba eilę metų.

Taip jau sutapo, kad netrukus D. Jauniškis buvo patvirtintas antrai kadencijai. Beje, Seimui svarstant paskyrimą, VSD vadovas dar kartą pabrėžė labai remiąs ombudsmeno idėją, „kuri stumiama, man atrodo, ir Vyriausybėje, ir Seime“.

Dabar gi aiškėja, kad ombudsmeno idėjos stūmimas virto jos nustūmimu į paraštes. Valdantieji tai suvokė ne kaip idėjos, o kaip dūros stumdymą.

Štai premjero kovo pradžioje sudarytai darbo grupei terminas pateikti pasiūlymus buvo pratęstas iki liepos 1 d. Kai gegužės pabaigoje opozicija Seime vėl pateikė įstatyminį projektą dėl „žvalgybos“ kontrolieriaus, jis buvo valdančiųjų atmestas. Valstiečių NSGK pirmininkas projektą apibūdino kaip „gerų norų diletantišką kratinį“, o štai iš profesionalų sudaryta premjero darbo grupė, paaiškino jis, sudėlios, kaip čia viskas su ombudsmeno turi būti. Jau rugpjūčio 6 d., o profesionalai tyli.

Įspūdis toks, kad net profesionalai sutrikę, kokia yra tikroji premjero sudarytos darbo grupės paskirtis. Jeigu kalbama apie žvalgybos institucijas, tai kalbame apie dvi tarnybas – VSD ir Krašto apsaugos ministerijos Antrąjį operatyvinių tyrimų departamentą (AOTD). Įstatymiškai būtent jos yra tos valstybės institucijos, kurioms pavestos žvalgybinės funkcijos – „dirbti“ su išorės, už Lietuvos Respublikos teritorijos, esančiais veiksniais, keliančiais rizikas ir grėsmes šalies nacionaliniam saugumui. Bet premjeras sako, kad kalbame ne tik apie žvalgybos institucijas, kurias prižiūrės žvalgybos ombudsmenas, bet ir apie kriminalinės žvalgybos tarnybas.

Skaičiuokime. VSD ir AOTD priskirtos žvalgybinės, kontržvalgybinės ir kriminalinės žvalgybos funkcijos. Pastarosios – dar septynioms tarnyboms, nuo STT, FNNT iki Muitinės ir Kalėjimo departamentų. Viso – devynios.

Žvalgyba, kontržvalgyba bei kriminalinė KŽ yra laikomos atskiromis savarankiškomis įgaliotų valstybės institucijų veiklos formomis. Skiriasi šių veiklų tikslai, uždaviniai, veiklų atlikimo pagrindai, metodai bei rezultatai. Bet yra viena tas veiklas vienijanti gija – žmogaus teisės.

Šių metų kovo pradžioje, kai buvo paskelbta informacija apie VSD galimai vykdytus kandidatų į prezidentus aplinkų žmonių šnipinėjimus, kai S. Skvernelis pareiškė apie steigiamą darbo grupę, kuri paruoš įstatyminę dirvą žvalgybos bei kriminalinės žvalgybos kontrolieriaus pareigybei atsirasti, opozicija Seime pateikė Kriminalinės žvalgybos įstatymo pakeitimo projektą. Juo siekta apriboti piliečių sekimą, išplėsti piliečių teises į asmens duomenų apsaugą. Be kita ko, remtasi ir 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/680, kuri iki tol dulkėjo Seimo stalčiuose. Seimas entuziastingai nusprendė, sutvarkome šį reikalą balandžio 28 d. Tai diena atėjus į Seimą, įstatymui po pateikimo nepritarta. Valdantieji nusprendė, kad jis net nebus svarstomas.

Ar Lietuva yra teisinė valstybė? Ne.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako