K. Girnius. Ar reikėtų „perkrauti” santykius su Baltarusija?
Bet ir savaitraštis „Economist“ rašė, kad reaguodamas į JAV sankcijas, Vladimiras Putinas gal sieks skatinti politinį nestabilumą Ukrainoje arba okupuos Baltarusiją. Net abejojantys , jog Rusija griebtųsi tokio rizikingo ir neracionalaus žingsnio, svarsto, ar po karinių „Zapad“ pratybų Rusija padidins savo karines pajėgas Baltarusijoje.
Ar Rusija sustiprins karių kontingentą, sužinosime tik užsibaigus „Zapad“ pratyboms. Bet aišku, kad Baltarusija liks Lietuvos kaimynė, jai toliau vadovaus prezidentas Aleksandras Lukašenka, ir jis nenutrauks Astravo atominės statybos. Baltarusija yra gana atgrasi šalis. Kaimynų negalime pasirinkti, bet iš dalies galime nustatyti, kokius santykius su jais turėsime.
Nėra vieningo požiūrio Baltarusijos atžvilgiu, galima įžvelgti dvi pagrindines pozicijas. Vanagų nuomone, Baltarusija yra Rusijai ištikima ir pavaldi šalis, de facto net okupuota. Lukašenka seniai pardavė Baltarusiją Kremliui, Konstitucijoje formaliai įtvirtintas neutralumas nieko nereiškia. Gudija yra karinis Rusijos satelitas, konflikto su Rusija atveju daugelis Baltarusijos karininkų pakeistų antpečius, kaip įvyko Kryme. Vadovaujant Lukašenkai nebus nei jokių esminių vidaus politikos pokyčių, nei nuoširdžių pastangų gerinti santykius su Vakarais, taigi ir su Lietuva. Režimas liks paskutine Europos diktatūra. Tad reikia atsisakyti visų iliuzijų, užimti griežtai konfrontuojančią poziciją, nedaryti nuolaidų ar kompromisų, taikyti sankcijas, palaikyti opoziciją, ir laukti dienos, kada žlugs Lukašenkos režimas ar Kremlius formaliai inkorporuos Baltarusiją į savo imperiją.
Kiti viltingiau vertina Baltarusijos padėtį ir perspektyvas. Lukašenka yra diktatorius, bet galima jį paveikti, skatinti laikytis nuosaikesnės politikos, net švelninti represijas. Baltarusija yra svarbi ekonominė partnerė, tad reikia išlaikyti prekybinius ryšius, ieškoti kontaktų, kartu su Europos sąjungos imtis priemonių, kurie skatintų Baltarusija labiau gerbti vakarietiškas vertybes, šiek tiek atsiriboti nuo Rusijos. Šitie pragmatikai (tegu taip juos vadinkime) neturi iliuzijų, jog Lukašenka taps demokratu ir parodys Rusijai duris, bet mano, kad geresni santykiai būtų abipusiškai naudingi, ir kad tie geresni santykiai savo ruožtu gal skatintų teigiamus pokyčius Baltarusijos vidaus ir užsienio politikoje.
Vanagai paprastai yra konservatoriai ir kiti dešinės pakraipos politikai. Pragmatikai yra beveik išskirtinai socdemai, kaip buvęs prezidentas Algirdas Brazauskas. Pirmaisiais savo kadencijos metais prezidentė Dalia Grybauskaitė stengėsi gerinti santykius. Nepaisydama kritikos, ji neoficialiai susitiko su Lukašenka Vilniuje, kai jis dalyvavo parodoje „Belarus Expo 2009“, o kitais metais su ES palaiminimu ji nukeliavo į Minską Baltarusijos rinkimų išvakarėse, siekdama įtikinti diktatorių pravesti laisvus ir teisingus rinkimus. Grybauskaitė yra pakeitusi savo poziciją.
Neturiu statistinių duomenų, bet neabejoju, jog vanagų yra daug, gal net penkis kartus daugiau negu pragmatikų ne tik tarp politikų, bet ir tarp diplomatų bei tarptautinių santykių specialistų. ES pozicija svyruoja, priklausomai nuo Gudijos veiksmų. Pastaruoju metu pasukta pragmatizmo linkme. Pernai ES panaikino apribojimus, taikomus 170 asmenų ir trims bendrovėms, bet pratęsė ginklų embargą ir sankcijas keturiems asmenims. Sprendimas buvo priimtas pripažįstant Minsko veiksmus ES ir Baltarusijos santykiams gerinti.
Rusijos įtaka yra milžiniška, jos ryšiai su Baltarusija itin glaudūs. Abi šalys yra Eurazijos sąjungos, ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos narės. Baltarusija yra ūkiškai priklausoma nuo Rusijos, gyvena iš jos šalpos, kuri pastaruoju metu mažėja, nes ir Rusija išgyvena sunkius laikus. Net pragmatikai nemano, jog įvyks koks nors staigus ir radikalus posūkis į Vakarus. Tai smogtų ūkiui, keltų plataus masto nepasitenkinimą, ypač tarp verslininkų ir kariškių.Nepasiseks susitarti dėl Astravo atominės. Metinėje ataskaitoje prezidentė teigė, kad Astravo atominė jėgainė yra pavirtusi geopolitiniu ginklu. Šiai nuomonei veikiausiai pritaria lietuvių dauguma. Seimas priėmė įstatymą pripažinti Astravo elektrinę nesaugia ir keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui bei aplinkai. Baltarusijos užsienio reikalų ministerija įstatymą pavadino „eiliniu nedraugišku kaimyninės šalies aktu.“
Lukašenka pradeda, nors ir smulkiais žingsniais atsiriboti nuo Rusijos. Jis nepripažino Krymo inkorporavimo, tvirtino, kad Viktorui Janukovyčiui pabėgus, buvo galima jį nušalinti. Kelis kartus per pastaruosius metus jis sakė, kad Baltarusijoje nereikia Rusijos karinės bazės, ginčijasi su didžiuoju kaimynų dėl ūkio reikalų, gamtinių dujų, naftos importo bei vizų režimo. Lukašenka supranta, kad geriau būti savo ūkio šeimininku negu didelio dvaro prievaizdu. Jis dešimtmetį stengiasi stiprinti tautinę baltarusių tapatybę, nuosekliai pabrėžia ryšius su LDK, taigi su šalimi, kurios pagrindinis priešas buvo Maskva. Kremlius pasipiktino, kai 2014 m. Vitebske buvo pastatytas paminklas didžiajam kunigaikščiui Algirdui, kuris kelis kartus apsupo Maskvą. 1995 m. aiškinęs, jog baltarusių yra primityvi kalba, kuria negalima reikšti gilių minčių, Lukašenka dabar tvirtina, kad jei kalbi tik rusiškai, tai esi rusas, o ne baltarusis.
Tai reikšmingi pokyčiai, kurių nevalia nuvertinti. Nesulauksime stebuklų, bet nereikia užmerkti akių. Po ilgesnių tyrimų ir gilesnės analizės gal bus nutarta, jog Baltarusija yra Maskvai pavaldi ir priešiška Lietuvai. Bet tai turi būti analizės išvada, o ne prielaida ir atspirties taškas. Jei Lukašenka nori atsiriboti nuo Maskvos, stengiasi vykdyti labiau nepriklausomą politiką, neįsileidžia Rusijos karinės bazės, tai reikia kartu su ES skatinti šitokių pokyčių. Nereikia iliuzijų. Net pagerėjus santykiams, nebus atsisakoma Astravo. Bet jei santykiai geri, tai didėja tikimybė, kad bus galima įtikinti Baltarusiją suteikti tarptautinėms organizacijoms didesnį vaidmenį, prižiūrint jėgainės saugumą. Bet koks „perkrovimas“ būtų kuklus, bet jei jis būtų abipusiškas, jis būtų abipusiškai naudingas.
Perspausdinta iš DELFI.lt
