Linas Kojala. Protestų geopolitika

Dar ne taip seniai tik nedaugelis stebėtojų manė, kad Baltarusija galėtų būti ties politinės revoliucijos riba. Prieš dvidešimt šešerius metus sukurtas ir daugelį metų stiprintas Aliaksandro Lukašenkos režimas atrodė stabilus. Vis dėlto dabar Lukašenka susiduria su masiniais protestais ir neramumais, kuriuos bando užgniaužti nesibodint panaudoti brutalią jėgą.

Tiesa, protestų akcentas – šalies vidaus realijos, o ne geopolitika, kaip kad buvo Maidano metu Ukrainoje. Judėjimo lyderė ir simbolis Sviatlana Cichanouskaja sako, kad protestai nėra „nei prorusiška, nei antirusiška revoliucija. Tai nėra nei revoliucija prieš Europos Sąjungą, nei už Europos Sąjungą. Tai demokratinė revoliucija“. Jos teigimu, pagrindinis šios revoliucijos tikslas yra laisvi ir sąžiningi prezidento rinkimai.

Baltarusijos žmonės reiškia pyktį ir nuovargį dėl A. Lukašenkos režimo, taip pat kelia tikslą sukurti įtraukesnę, demokratinę politinę sistemą, kurioje žmonės galėtų laisvai reikšti savo nuomonę. Be to, baltarusiai nepatenkinti ekonomine situacija.

Pavyzdžiui, vidutinis mėnesinis atlyginimas Baltarusijoje 2020 m. siekia apie 500 JAV dolerių ir, nors bėgant metams varijavo, išlieka panašus į vidutinį atlyginimą 2015 m.

Nepaisant to, Lukašenka bando vaizduoti šimtus tūkstančių nepatenkintųjų kaip Vakarų įtakos agentus. Jis be jokių konkrečių įrodymų pareiškė, jog protestų lyderiai sieks nutraukti Baltarusijos narystę Rusijos dominuojamoje Eurazijos ekonominėje sąjungoje, atkurti sienų kontrolę su Rusija ir apriboti viešą rusų kalbos vartojimą.

Paradoksalu žinant, kad prieš rinkimus Lukašenka atvirai kritikavo Rusiją, o dabar bando pateikti save kaip vienintelį pasirinkimą tiems piliečiams, kurie mato artimų santykių su Kremliumi naudą.

Strategija grindžiama tuo, kad dauguma baltarusių nėra nusiteikę prieš Rusiją. Nors Baltarusijoje stinga patikimų sociologinių tyrimų, dar prieš protestus surinkti duomenys rodo, rodo, jog beveik 62 proc. baltarusių nori, kad jų šalis vykdytų nepriklausomą užsienio politiką ir kurtų santykius su Rusija remdamasi tarptautinėmis sutartimis. Tik 20 proc. teigia, kad Baltarusija turėtų orientuotis į Europą ir vos 18 proc. palaiko narystės ES siekį.

Tą puikiai supranta ir Rusijos lyderiai, išreiškę atvirą palaikymą tokias tendencijas per ilgus dešimtmečius paskatinusiam Lukašenkai.

Šie skaičiai nestebina žinant, kad Baltarusija yra labai priklausoma nuo Rusijos ekonomiškai:

• vien 2019 m. Baltarusija sulaukė beveik 3 mlrd. JAV dolerių vertės tiesioginių investicijų iš Rusijos – jos sudarė beveik 40 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų;

• Rusijai tenka 48 proc. Baltarusijos užsienio skolos (apie 8 mlrd. JAV dolerių);

• 48 proc. Baltarusijos prekybos vyksta su Rusija, tai yra ženkliai daugiau nei su antrąja pagal dydį prekybos partnere ES (18 proc.);

• Rusija subsidijuoja Baltarusiją per energijos išteklius. 2000–2015 m. energijos tiekimas lengvatinėmis sąlygomis siekė apie 100 mlrd. JAV dolerių.

Kai kuriais skaičiavimais, Rusijos energijos subsidijos sudarė nuo 4 proc. iki 20 proc. Baltarusijos BVP per metus (2018 m. – 10 proc.). Vis dėlto pastaraisiais metais Rusijos ir Baltarusijos derybos dėl energijos subsidijų tapo sudėtingesnės, nes Kremlius siekė sumažinti savo kaštus. Be to, Rusija energijos išteklius traktavo kaip būdą spausti Minską dėl artimesnės dviejų šalių integracijos;

• Rusijoje gyvena ir dirba apie 650 tūkst. baltarusių, o jų perlaidos į Baltarusiją 2019 m. sudarė apie 272 mln. JAV dolerių;

• Rusija suteikė Baltarusijai 10 mlrd. JAV dolerių paskolą Astravo atominės elektrinės statybai. Paskolą netrukus teks pradėti grąžinti. Nors derybos dėl palūkanų normos tarp Rusijos ir Baltarusijos tęsiasi, manoma, kad 2021–2036 m. Baltarusija turės kasmet sumokėti apie 1 mlrd. JAV dolerių, o tai dar labiau didina Minsko ekonominę priklausomybę nuo Rusijos.

Galiausiai, kaip rodo „Chatham House“ tyrimas, baltarusių tapatybei vis dar didelę įtaką daro Rusijos istorijos interpretacija ir kultūriniai aspektai, stiprinami populiarios Rusijos žiniasklaidos.

Nors protestai po rinkimų nebūtinai yra geopolitiniai, vis dėlto tai gali reikšmingai pakeisti Baltarusijos politiką. Pokyčių lygis ir sparta labai priklauso nuo Lukašenkos ateities.

Tarptautiniu mastu nepripažintas prezidentas įsikibęs valdžios, nes bet koks kompromisas, pavyzdžiui, tiesioginės derybos su opozicijos suformuota Koordinacine taryba arba nauji prezidento rinkimai, būtų silpnumo ir politinės karjeros pabaigos ženklas. Todėl ir bandoma pokyčius tik imituoti: pavyzdžiui, siūlant konstitucijos keitimą, nors toks procesas įvyktų neabejotinai Lukašenkai palankiomis sąlygomis.

Politikos mokslų literatūroje, įskaitant naujausią Ericos Frantz knygą, pažymima, kad 1946–2014 m. žlugo iš viso 239 autoritariniai režimai. Labiausiai tikėtina autoritarinių režimų žlugimo priežastis (maždaug trečdaliu atvejų) buvo elito įvykdytas perversmas, po kurio pagal priežastingumą sekė rinkimai ir masiniai visuomenės sukilimai. Nuo Šaltojo karo pabaigos sėkmingų masinių visuomenės sukilimų padaugėjo, tačiau jie vis dar sudaro tik penktadalį visų atvejų.

Tai reiškia, kad Lukašenkos ateitis priklauso ne tik nuo pilietinės visuomenės ir opozicijos spaudimo, bet ir aplink jį esančio elito reakcijos. Esama įrodymų, kad nesmurtiniai protestai ypač destabilizuoja autoritarinius režimus – baltarusių taiki laikysena gatvėse yra kertinė jų stiprybė.

Konkrečiu asmeniu paremti autoritariniai režimai, tokie kaip Lukašenkos, anot Frantz, vidutiniškai gyvuoja apie 11 metų. Baltarusijoje ši riba gerokai peržengta, tačiau tolesnė ateitis kelia rimtų abejonių.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako