VU TSPMI įgijai bakalauro ir magistro laipsnį, o šį rudenį čia sugrįžti kaip doktorantas. Kas paskatino priimti sprendimą tęsti studijas? Kokią temą pasirinkai savo disertacijai ir koks buvo Tavo kelias į šią tyrimų kryptį?

Šiemet lygiai dešimt metų nuo tada, kai pirmą kartą atėjau į TSPMI. Tiek studijų metu, tiek jas pabaigęs mėginau jėgas įvairiose mokslinėse veiklose ir supratau, kad man tai įdomu, o tolesnes studijas matau kaip galimybę įgyti tam reikalingą pagrindą. Visa karantininė situacija paskatino ilgiau pagalvoti, susikaupti ir galiausiai pateikti paraišką.

Disertacijoje noriu analizuoti kaip šiuolaikinės technologijos, atnešdamos naujas rizikas ar jų suvokimus, keičia saugumo sampratą. Kaip tyrimo atvejį nusprendžiau pasirinkti dirbtinio intelekto saugumo normų konstravimą Europos Sąjungoje. Šiuo metu diskusijos, strategijų paskelbimas, būsimi teisiniai pasiūlymai tik įgauna pagreitį, tad dirbsiu su labai gyvu ir besiplėtojančiu procesu.

Pati tema, o gal tiksliau – objektas, man yra gana nauja, nes anksčiau daug dėmesio skyriau Lietuvos saugumo ir užsienio politikos analizėms. Kita vertus, paradigminis požiūris į tarptautinius santykius ar tam tikri principai, kuriais bandau suprasti tarptautinę politiką lieka panašūs. Manau, kad bus įdomu analizuoti globalius klausimus ir didelius žaidėjus.

Mokslinių darbų rengimas – labai daugialypis. Kuris šio proceso etapas reikalauja daugiausiai Tavo pastangų, o kuris – pats įdomiausias?

Sakyčiau, kad ir įdomiausias, ir tuo pačiu sudėtingiausias momentas yra sprendimo, kaip judėti toliau, suradimas. Kiekvienas etapas reikalauja apsisprendimo, kuria kryptimi sukti, kokią medžiagą rinktis, kokį argumentą akcentuoti ir t.t. Būtent sprendimo priėmimo, ar skambiau – atradimo, momentas ir vėlesnis pamatymas, kaip tie sprendimai sugula į vientisą (sėkmės atveju) rezultatą ir yra didžiausias žavesys. Nežinau, ar visi su manimi sutiktų, bet visa tai, mano galva, taip pat yra savotiškas kūrybinis procesas.

Mokslinėje veikloje dalyvauji dar nuo magistro studijų, tačiau greta publikacijų ir pranešimų konferencijose esi įsitraukęs į darbines veiklas: vadovavai  Europos integracijos studijų centro veiklai, dirbai Ekonomikos ir Inovacijų ministerijoje, Jungtinės Karalystės ir Nyderlandų Karalystės ambasadose. Ar galėtum išskirti įsimintiniausias pamokas ar patirtis, kurias pavyko įgyti?

Kai neseniai atsisveikinau su Jungtinės Karalystės ambasados kolegomis, sakiau, kad galiausiai nelabai prisimeni, kiek ataskaitų parašei ar projektų padarei, tačiau labiausiai įstringa žmonės, kuriuos sutikai, bei tai, kokią emociją ar ryšį išsineši. Džiaugiuosi, kad dirbdamas skirtingose vietose ir darydamas skirtingus dalykus galėjau sutikti labai įvairius žmones ir iš jų mokytis. O kiekvienas rezultatas turi savo unikalią istoriją, kurios gula į bendrą patirčių visumą. Visgi svarbiausias priminimas – per daug neabejoti, o veikti.

Ar ir kaip mokslinė ir darbinė veiklos papildo viena kitą?

Į šitą klausimą turbūt galėsiu atsakyti vėliau. Žinoma, dirbdamas kitų valstybių misijose pastebiu, kad iš tyrimų atsineštas gilesnis suvokimas, pavyzdžiui, apie Lietuvos saugumo ir užsienio politikos kontekstus padeda diskutuoti ar ginti poziciją, siekiant įrodyti, kad tam tikros idėjos, kurios iš šono gali atrodyti savaime suprantamos, nebūtinai tiks ar bus priimtinos Lietuvos kontekste. Tuo tarpu darbinės patirtys duoda svarbių praktinių žinių, kad ir apie sudėtingą Europos Sąjungos sprendimų priėmimo procesą, kurios bus labai aktualios atliekant tyrimą. Vėlgi, sritys turbūt tiek susijusios, kad viskas dėliojasi natūraliai.

Šalia darbų randi laiko ir savanorystei – jau kelerius metus vedi ekskursijas MO muziejuje. Regis, menas – ganėtinai nutolęs nuo Tavo nagrinėjamų temų: kaip nusprendei imtis šios veiklos ir ką ji suteikia Tau? Galbūt užsiimi dar kažkokia veikla, leidžiančia atsipūsti nuo įprastos rutinos?

MO muziejaus veiklą sekiau dar Modernaus meno centro laikais. Kai prieš atidarymą pamačiau skelbimą, kviečiantį prisijungti savanorius – per daug nesvarsčiau ir pasilikau iki šiol. Mane labai žavi muziejaus atvirumas, demokratiškumas, kūrybiškumas, puiki komanda. Tikras džiaugsmas būti tokioje bendruomenėje ir pasikrauti teigiamų emocijų, tad mielai kviečiu į ekskursijas!

Kalbant apie nutolimą… Pavyzdžiui, pastaruosius trejus metus mokiausi akademinio piešimo ir tapybos, nes norėjau bent šiek tiek įvaldyti pagrindinius principus, suprasti, gebėti matyti, galų gale – piešti ir tapyti. Ypatingai įdomu! Sau pripažinau, kad mane domina įvairios veiklos ir susikoncentruoti tik į darbą, panašu, nepavyks. O šviežiausias džiaugsmas – po karantino pertraukos pagaliau grįžti į plaukimo treniruotes. Tikiuosi, situacija neblogės ir neteks susidurti su tokia ilga pauze.

Su kokiais lūkesčiais pasitinki naujus mokslo metus?

Turbūt kaip ir daugeliui, šiame koronaviruso laikotarpyje norisi šiek tiek daugiau užtikrintumo. Kadangi jo veikiausiai dar teks palaukti, tikiuosi, kad visa kita eisis kaip įmanoma sklandžiau. O į gyvenimą vėl sugrįžta mokslų metų matas!