Projektas „Tradicijos tąsa ar išradimas? Lietuvių imigrantų religinio ir tautinio tapatumų praktikos Norvegijoje“. Kaip vykdomas lauko tyrimas?
„Tikra meilė yra it vaiduoklis, apie kurį visi kalba, bet vos keli matė“: šią François de La Rochefoucauld mintį prisimenu kiekvieną kartą, kai reikia paaiškinti, koks yra pagrindinis tapatumo (tačiau turbūt ir bet kurios kitos socialinių mokslų sąvokos) studijų iššūkis. Kaip suvokti ir nusakyti tai, kas neapčiuopiama? Nenuostabu, kad egzistuoja tiek daug skirtingų ir kartais vienas kitam prieštaraujančių apibrėžimų bei siūlymų, kaip „ištraukti“ tapatumus (jei jie apskritai egzistuoja) į dienos šviesą bei suvokti jų vaidmenį socialiniame gyvenime.
Tauta, etniškumas, religija lygiai taip pat sudėtingos, daugiasluoksnės, bet itin svarbios kategorijos, be kurių būtų neįmanoma išsiversti kalbant apie šiandienines visuomenes. Projekto „Tradicijos tąsa ar išradimas? Lietuvių imigrantų religinio ir tautinio tapatumų praktikos Norvegijoje“ siekis yra pažvelgti kaip tautinis, etninis ir religinis tapatumai yra praktikuojami lietuvių migrantų Norvegijoje ir kaip tai paveikia jų tautinę savivoką, santykį su Norvegija bei Lietuva.
Lietuvių atvejis Norvegijoje yra įdomus bent iš trijų perspektyvų. Pirma, pagrindinė migracijos iš Lietuvos į Norvegija banga, sąlygota 2008 m. ekonominės krizės, įvyko palyginus neseniai. Tai atveria galimybes stebėti pradinius migracijos iššūkius ir galimybes. Antra, po norvegų ir lenkų lietuviai sudaro trečią didžiausią etninę grupę Norvegijoje, kartu su lenkais prisidėdami prie to, kad Romos Katalikų Bažnyčia Norvegijoje dar niekada nebuvo tokia išaugusi nuo Reformacijos laikų. Trečia, palyginus lengvas ir pigus susisiekimas su Lietuva tiek kelionių, tiek socialinių, politinių, ekonominių ryšių prasmėmis bent jau teoriškai turėtų būti puiki erdvė analizuoti migrantų transnacionalumo fenomenui. Taigi, ištirti, ar ir kaip lietuviai migrantai kuria ir palaiko sąsajas tarp Lietuvos bei Norvegijos.
Vienas medžiagos rinkimo metodų taikomų projekte – stebėjimai sielovados renginiuose lietuvių kalba, vykstančiuose skirtinguose Norvegijos miestuose. COVID-19 pandemija, be abejo, paveikė šv. Mišių ir kitų sielovados veiklų organizavimą. Rugsėjo šeštą dieną, mišių Šventojo Svituno bažnyčioje (Stavangeris) metu, kunigas pastebėjo, kad pirmą kartą nuo kovo mėnesio bažnyčioje matomas „įprastas vaizdas“. „Įprastas vaizdas“ tą dieną reiškė šiek tiek daugiau nei 30 dalyvių: keletą šeimų su vaikais, besirengiančiais pirmajai Komunijai, keletą atėjusių poromis ar mažomis pažįstamų grupėmis bei pavienių asmenų, daugiausiai moterų, sėdinčių kiek atokiau nuo altoriaus.
Norvegijoje nėra „tautinių“ parapijų, įvairios tautinės katalikų bendruomenės dalinasi tomis pačiomis katalikiškomis bažnyčiomis ar kitomis patalpomis. Tad tą pačią dieną toje pačioje bažnyčioje dar vyko trejos Mišios lenkiškai, dvejos angliškai, vienerios norvegiškai ir vietnamietiškai. Lietuvių katalikai religiniame gyvenime atsiduria ne tiek norvegiškoje, kiek itin daugiakultūrinėje aplinkoje.
Vienas iš galimų būdų tirti tapatumams – stebėjimas kaip jie praktikuojami ir reflektuojami aplinkoje, kuri meta jiems iššūkį. Norvegija ir Katalikų Bažnyčia Norvegijoje suteikia tokias galimybes. Buvimas lietuviu, buvimas kataliku Lietuvoje paprastai reiškia priklausymą daugumai. Tad čia poreikis sąmoningai suvokti, apibrėžti savo etninį bei religinį tapatumus yra mažesnis, juolab, kad juos ugdyti bei praktikuoti galimybių yra apstu. Buvimas lietuviu ir kataliku šalyje, kur tiek tu, tiek tavo religija yra mažuma (kad ir auganti bei nesusidurianti su atvira diskriminacija ar marginalizacija), neišvengiamai pakeičia situaciją iš esmės. Todėl galima ne tik kalbėti apie tapatumą kaip vaiduoklį, bet ir bandyti įžvelgti jo kontūrus.
