Mažvydas Jastramskis. Ar turėsime prezidentinę Gerovės koaliciją?

Prezidentas Gitanas Nausėda į rinkimų kampaniją tiesiogiai nesikiša – neremia nė vienos partijos. Tačiau jis duoda suprasti, kad naujos vyriausybės formavime stebėtoju neliks.

Prezidentas sako, kad ministrų kandidatūras vertins pagal jų atitikimą gerovės valstybės vizijai. Be to, vyriausybės formavimą jis paves nebūtinai tai partijai, kuri gavo daugiausiai mandatų. Ką tai reiškia? Pradėkime nuo vyriausybės formavimo. 1998 m. Lietuvos Konstitucinis teismas išaiškino: Pagal Europos konstitucinę tradiciją prezidentas vyriausybės vadovu skiria tą asmenį, kurį remia parlamento dauguma. Tokios Konstitucinės praktikos laikomasi ir Lietuvoje. <…> Darytina prielaida, kad Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo ar nepasitikėjimo jais. Jeigu po rinkimų Seime susiformuoja dauguma, kuri susitaria dėl premjero, Lietuvos prezidentas nelabai turi pasirinkimo. Aišku, jis gali bandyti. Ir Seimui teikti kitą kandidatą. Bet joks racionalus prezidentas taip nesielgs, nes sukels konstitucinę krizę ir diskredituos save.

Prezidentė Grybauskaitė abiejose kadencijose laikėsi principo, kad daugumos sudarymas ir premjero paskyrimas – Seimo reikalas. 2009 m. išrinkta ji nebandė pakeisti Andriaus Kubiliaus. 2012 m. ir 2016 m. po parlamento rinkimų prezidentė skyrė premjerus, kurių pageidavo Seime susidariusios koalicijos – atitinkamai Algirdą Butkevičių ir Saulių Skvernelį.

Abejoju, kad abu jie buvo prezidentės favoritai. Tačiau taip veikė Seimo valia ir konstitucinė doktrina. Grybauskaitė, bent jau pagal viešą informaciją, nesiėmė aktyvių veiksmų, kad lipdytų savas koalicijas. Tiesa, ji bandė blokuoti Darbo partijos patekimą į vyriausybę. Bet nepavyko – ir tai parodė prezidento galios ribas.

Kas pavyko gerai, tai paveikti personalinę kabineto sudėtį. Prie to grįšime. O dabar aptarkime valstybės vadovą, iš kurio Nausėda, kalbėdamas apie koalicijas, tikėtina, semiasi įkvėpimo.

Valdas Adamkus pirmojoje kadencijoje buvo aktyvus premjerų parinkime ir netgi koalicijų sudaryme. Tačiau klaida būtų ignoruoti sąlygas, kurios įgalino jo sėkmę. Ir nematyti, kad ta sėkmė buvo trumpalaikė.

Adamkus 1999 m. išreiškė nepasitikėjimą konservatorių premjeru Gediminu Vagnoriumi, kuris kiek pasispyriojęs atsistatydino. Tuometinė Tėvynės sąjunga pasirinko žaidimą, kuriame kamuoliuką permetė Adamkui – norėjote savo premjero ir vyriausybės, tai ir susiraskite juos.

Kad ir kaip į kamuoliuką žiūrėjo Adamkus, žaidimas buvo apribotas: be konservatorių neišėjo parlamentinė dauguma. Todėl premjero ieškota tarp jų. Prezidentas rado ir įkalbėjo Rolandą Paksą. Kuris konservatorių viduje tikrai nebuvo pirma kandidatūra.

Paksas ilgai neištvėrė ir atsistatydino. O tada konservatoriai pasiėmė kamuoliuką atgal: premjeru tapo Andrius Kubilius, vienas partijos lyderių. Pasirinkimas grįžo Seimui.

Kitas Adamkaus bandymas buvo Naujosios politikos koalicija. 2000 m. po Seimo rinkimų pirmą kartą Lietuvoje nutiko taip, kad jokia partija negalėjo valdyti viena. Prezidentūra išnaudojo galimybių langą ir pasiūlė vyriausybę formuoti Pakso ir Artūro Paulausko partijoms.

Prezidentas galėjo taip elgtis, nes socialdemokratai buvo įsižeidę ir patys nesiėmė iniciatyvos sudaryti koaliciją. Jie laimėjo rinkimus, bet neturėjo daugumos. Adamkus buvo teisus manydamas, kad matematika paprasta – 69 (tiek mandatų rinkimuose gavo liberalai, Naujoji sąjunga ir centristai) buvo daugiau nei 51 (Algirdo M. Brazausko kairiųjų vietos).

Bet šis eksperimentas vėl baigėsi nesėkmingai. Nauja vyriausybė dirbo kiek daugiau nei pusmetį, nors Adamkus ir dėjo dideles pastangas, kad ji išsilaikytų. Niekas nepadėjo.

Paradoksalu tai, kad prezidento puoselėta koalicija savo gyvavimo metu sugebėjo jį skaudžiai išduoti. 2001 m. gegužės 17 d. Seimas atmetė net penkis prezidento veto – taip nutiko, nes kairiuosius parėmė Pakso liberalai. Tą dieną Adamkus įvardijo kaip vieną juodžiausių savo kadencijoje. Neilgai trukus koalicija žlugo. Seime buvo sudaryta nauja dauguma ir prezidentas premjeru paskyrė Brazauską.

Vėlgi paradoksalu, bet Adamkus savo prisiminimuose Be nutylėjimų pastebėjo: „Susitarti su Algirdu Brazausku dėl ministrų kandidatūrų pavyko daug lengviau nei su Rolandu Paksu.“

Kokios to pamokos?

Prezidentūra neturėtu forsuoti įvykių. Taip, ji gali reikšti nuomonę, išnaudoti neformaliąsias galias (prezidento autoritetą). Tačiau dirbtinai klijuoti koaliciją, tuo labiau – itin trapią, besilaikančią ant vieno kito mandato, yra labai rizikinga. Prezidentas tvirtina ministrų kabinetą ir jaučia už jį atsakomybę. Tačiau pasitikėjimas vyriausybe, jos programos tvirtinimas ir kartu atšaukimas – Seimo reikalas. Koalicija turi kilti iš jo.

Juolab kad ir kas po šių rinkimų susitars dėl koalicijos, labai tikėtina, su gerovės valstybės vizija jiems vis tiek bus pakeliui. Europos provincijoje dabar vėjas pučia ten.

Politikos apžvalgininkai diskutuoja apie kairiųjų (socialdemokratai ir „valstiečiai“) arba dešiniųjų (konservatoriai ir liberalai) koalicijas. Deja, kažkodėl vis kalbame sąvokomis, kurios nieko prasmingo nesako apie politinę realybę, o kartais netgi klaidina.

Pirmas argumentas. Projekto „Mano balsas“ atsakymai rodo, kad visi trys rinkimų favoritai yra pasislinkę į ekonominę kairę (reguliuojamą rinką). Ten randame ne tik Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS), bet ir Tėvynės Sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD). Ir tai ne kažkokie politologų išsigalvojimai, o oficialios partijų pozicijos. Pavyzdžiui, TS-LKD ir LSDP sutinka, kad Lietuvoje reikia didinti aplinkosaugos mokesčius. Kuo ne gerovės valstybė?

Ekonominiai klausimai valstybėje yra svarbiausi. Ties jais aiškiai dešinėje dabar turime tik liberalų partijas.

Antras argumentas. Pagal Ainės Ramonaitės atliktą tyrimą, 2016 m. vidutinis LSDP, LVŽS ir TS-LKD rinkėjas ideologiškai nesiskyrė. Tai pagal ką mes laikome vieną partiją kaire, o kitą – dešine?

Pagal įpratimą ir lyderių santykius. Tas nemažai pasako apie mūsų politikos supratimą ir „kokybę“.

Jeigu visgi žiūrime į politikos turinį ir vertybines pozicijas, tai Gerovės koalicijai tiktų bet kuri favoritų kombinacija. Dar daugiau, geriausiai prezidentūros viziją atitiktų LVŽS ir TS-LKD – nesutaikomų priešininkų – sąjunga. Nes LSDP yra aiškiai pasislinkusi į liberalumą ties kultūros klausimais. O čia, atrodo, prezidentas yra konservatyvesnis.

Net jeigu prezidentas ir negaus idealiai jo programinius lūkesčius atitinkančios koalicijos, nereikėtų pamiršti šio punkto iš 1998 m. Konstitucinio teismo nutarimo:

Kartu negalima ignoruoti ir to, kad Lietuvos Respublikos prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų politinio poveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui.

Atkreipkime dėmesį, kad to poveikio mastai nėra detalizuoti. Kiek prezidentas gali paveikti ministrų postų – vieną, du, keturis, pusę kabineto? Erdvės interpretacijai yra daug.

Aišku, Nausėda negalės itin aktyviai filtruoti ministrų pagal jų programines pozicijas – tai sukels klausimų dėl konstitucingumo. Tačiau ankstesnė Lietuvos patirtis rodo, kad ryžtingai nusiteikęs prezidentas personalinę kabineto sudėtį paveikti gali ženkliai. Ir blokuodamas ministrų pareigybes, ir derėdamasis dėl savo kandidatūrų. Jeigu tokių turi.

Lietuva, panašu, turės Gerovės koaliciją. Tik liko klausimas, kokios partijos ir ministrai į ją pateks.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.