Linas Kojala. Globalių problemų bangos atsirita labai greitai

Šių metų Nobelio taikos premija teko Jungtinių Tautų humanitarinei Pasaulio maisto programai. Nors kai kas tokį Norvegijos Nobelio komiteto sprendimą laiko saugiu ir mažai ambicingu, jis turi simbolinę prasmę.

Taikos premija yra bene daugiausiai diskusijų ir kontraversijų sukeliantis prizas. Jei chemijoje ar fizikoje galima gana tiksliai apibrėžti esminį proveržį bei atskirų asmenų indėlį jo siekiant, tai taikos sąvoka nėra vienareikšmiška. Juolab, kad kadaise susikurtą įvaizdį galima greitai susigadinti. Pavyzdžiui, pernykštė Taikos premija atiteko Etiopijos premjerui Abiy Ahmedui, bet pastaruoju metu šalyje aštrėja neramumai ir kaltinimai šiam lyderiui taikant autoritarines priemones.

Pasaulio maisto programa tokių dilemų nesukels. Išsirinkta iš 318-os šių metų nominantų, kurie nebus paskelbti viešai dar 50 metų, ji simbolizuoja kilnų tikslą įveikti bado ir maisto stygiaus problemas. Dar visai neseniai ambicingas siekis iki 2030-ųjų išspręsti maisto trūkumo klausimą atrodė pakankamai realistiškai įgyvendinimas. Visgi pandemija, lėtėjantis globalus ekonomikos augimas, netikrumas dėl ateities ir klimato kaita komplikuoja situaciją.

Šiuo metu, anot Pasaulio maisto programos ekspertų, maisto stygių jaučia beveik 700 milijonų planetos gyventojų. Kitaip tariant, maždaug kas vienuoliktas žmogus. Neabejotina, kad sprendimo raktas glūdi viso pasaulio valstybių gebėjime bendradarbiauti bei įgyvendinti bendrus tikslus. Tik egoizmą peržengiantis darbas daugiašaliuose formatuose gali tapti paskata įveikti globalius iššūkius.

Visgi pastaruoju metu daugiašališkumo principas patiria krizę. Įvairiuose žemynuose stiprėja politinės jėgos, akcentuojančios, kad būtina ginti tik tos šalies interesus ir spręsti tik vietos bendruomenėms aktualias problemas. Tokia tendencija stiprėja nepaisant fakto, jog daugybė šiuolaikinių bėdų nepaiso politinių valstybių sienų. Klimato kataklizmos, migracija, terorizmas, kibernetinės grėsmės yra to pavyzdžiai. Todėl greta prioriteto savo pačių aplinkai būtina ieškoti būdų spręsti ir iš toliau regimus iššūkius, nes jų sukeltos bangos gali atsiristi labai greitai.

Tokią žinią, ko gero, ir bandė siųsti Norvegijos Nobelio komitetas. Nors tai gali skambėti tarsi netiesioginė kritika Donaldui Trumpui bei jo „Amerika – pirmiausiai“ šūkiams, negalima pamiršti, kad net ir šiemet būtent Jungtinės Valstijos yra didžiausios Pasaulio maisto programos rėmėjos. Iki spalio mėnesio amerikiečių skirti beveik 3 mlrd. dolerių sudaro net 43 proc. visų maisto programai skiriamų dotacijų. Palyginimui, antroji didžiausia pasaulio ekonomika Kinija paaukojo kone 700 kartų mažesnę sumą.

Todėl, vertindami valstybes, turime atsižvelgti ne tik į retoriką, tačiau ir ilgametę praktiką. Šiuo atveju demokratinės šalys vis dar yra lyderės, suprasdamos, jog atskirų regionų gerovė yra neatsiejama nuo bendrų ir visiems reikšmingų tikslų įgyvendinimo. Svarbu, kad tai nenublanktų prieš trumpalaikes aistras.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako