COVID-19 pakeitė kiekvieno kasdienybę. Iššūkiu tai tapo ir akademinei bendruomenei: teko prisitaikyti bei ieškoti naujų dėstymo, dalyvavimo konferencijose ar publikacijų rengimo formų. Kaip įveikti sunkumus sekasi etnografinį tyrimo metodą taikantiems tyrėjams? Patirtimi dalinasi VU TSPMI projektą „Tradicijos tąsa ar išradimas? Lietuvių imigrantų religinio ir tautinio tapatumų praktikos Norvegijoje“ įgyvendinanti dr. Eglė Kesylytė – Alliks.
„Daugelis sunkumų bent iš dalies įveikiami persikeliant į skaitmeninę erdvę, susitaikant su vėlavimais, techniniais trukdžiais, gyvo bendravimo stoka ir panašiai. Ko negalėjau pakeisti savo tyrimo atveju – tai empirinės medžiagos, reikalingos tyrimui, pobūdžio. Tyrimas sukasi apie žmonių religinių praktikų stebėjimus, informantų paieškas šių praktikų metu bei giluminius interviu, todėl lieka nedaug alternatyvų, kai ir taip labai reti religiniai susibūrimai yra arba leidžiami, bet laikantis atstumo ir vengiant bet kokio nebūtino bendravimo, arba visiškai atšaukiami. Taipogi tenka pasverti atsakomybę tiek savo, tiek kitų žmonių sveikatos atžvilgiu, kadangi dalyvavimas lauko tyrime reiškia keliones lėktuvu, traukiniu, autobusais, apgyvendinimą viešbučiuose. Kaip suvaldyti šias rizikas? Deja, jokio recepto tam, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis liktų gyva, neradau. Teko sumažinti tyrimo apimtį, pakeisti informantų rekrutavimo pobūdį ir skaičių, dalį interviu atlikti telefonu… Kitą vertus, ši patirtis šviežiai priminė nepriklausantį nuo pandemijos etnografinio tyrimo pobūdį. Čia – kaip ir žmonių gyvenime, kurį sieki suprasti per šį metodą – neišvengiamai pasitaiko nenumatytų, atsitiktinių veiksnių, ir tai, ką planavai tyrimo pradžioje, radikaliai pakinta jo eigoje.“
Eglės atsiųstoje nuotraukoje – kadras iš spalio mėnesį Stavangeryje vykusių mišių, kurių metu vaikai po metus dėl COVID-19 užtrukusio pasiruošimo priėmė Pirmąją komuniją. Ši ceremonija turėjo įvykti ir Bergene, tačiau dėl COVID-19 plėtros įvestų kelionių apribojimų į šalį negalėjo atvykti kunigas iš Lietuvos.