(c) LRT
Deividas Šlekys
VU TSPMI dėstytojas, docentas
Deividai, instituto bendruomenei priklausote jau beveik 20 metų, bet mums įdomu, kas pirmiausia paskatino rinktis politikos mokslų bakalauro studijas?
Bakalauro studijas Institute pradėjau 2000 m. Kai pagalvoji, kitas laikas ir amžius. Lietuva dar tik svajoja apie narystę Europos Sąjungoje ir NATO, bokštai dvyniai Niujorke dar stovi ir grius tik po metų, o Institutas dar gyveno Baltupiuose, Didlaukio gatvėje. O mano pasirinkimas stoti į TSPMI buvo gana tipinis. Tiesiog norėjau įstoti į prestižinį fakultetą. Visi šeimoje ir mokykloje manė, jog stosiu studijuoti istoriją, kuri tiesiog man patiko ir buvo lengva mokytis. Iš tiesų, dar net nebaigus mokyklos, dėl pasiekimų Istorijos olimpiadose aš buvo priimtas į Vilniaus Pedagoginį universitetą. Reikėjo tik gauti teigiamus pažymius iš egzaminų. Tačiau, 2000 m. pavasarį, neturėdamas ką veikti, nusprendžiau su klasiokais nuvykti į Kaune vykusią studijų mugę ir ten sužinojau, jog yra toks TSPMI. Nusprendžiau, jog noriu pabandyti. Kai atėjo stojimo metas, supratau į kokią avantiūrą įsivėliau. Tais laikais, norint būti TSPMI studentu, reikėjo laikyti stojamąjį egzaminą. Atvykus jo laikyti, paaiškėjo, jog dauguma mano būsimų kursiokų ruošėsi jam lankydami specialius, korepetitorių organizuojamus kursus. Na bet finale, avantiūra pasiteisino, egzaminą išlaikiau neblogai ir pavyko įstoti į valstybės finansuojamą vietą.
Nuo jūsų studijų pradžios institutas daug pakito. Kaip jis keitėsi jūsų akimis?
Jeigu reikėtų keliais žodžiais apibūdinti įvykusią kaitą, tai pasirinkčiau žodžius „profesionalesnis“ ir „brandesnis“. Institutas užsiaugino visą eilę aukščiausio lygio dėstytojų ir tyrėjų, iš kurių daugelis yra žinomi ir už Lietuvos ribų. Mokslinių tyrimų kokybė ir lygis pakilo į labai aukštą lygį. Sėkmingai sekasi ir toliau pritraukti labai gabius, įvairiapusiškus studentus. Per visą tą laiką, stebint studijų kokybę Vilniaus universitete, TSPMI visada išsiskirdavo, vis kažką darydavo kitaip, nebijodavo eksperimentuoti. Instituto matomumas, ekspertizė, alumnų karjerų įvairovė yra mūsų bendruomenės pasiekimų įrodymas ir neatrodo, jog mažintumėme tempą.
Dėstote daug kursų, bet kuris jų – artimiausias jums? Kuris suteikia malonumą, ruošiantis užsiėmimams?
Taip jau susiklostė, jog tikrai dėstau daug dalykų. Vienu momentu supratau, jog juos visus sieja vienas įdomus bruožas. Jų visų temos yra klasikinės, tradicinės, šiais laikais kartais primirštamos: karas, diplomatija, valstybė ir žinoma – istorija. Atsakymas į šį klausimą studentams nėra paslaptis. Mano mėgstamiausias dalykas yra Tarptautinių santykių istorija. Tai buvo mano pirmasis TSPMI dėstytas dalykas, 2007 m. pavasarį. Nors mano ekspertinis laukas yra Karo studijos, tačiau didžiausia mano meilė yra istorija. Todėl rengdamas Tarptautinių santykių istorijos kurso programą tikrai įdedu daug savęs, skiriu daug laiko galvodamas apie užduotis, ieškau medžiagos (turbūt 90 proc. dalyke naudojamos medžiagos nėra šalies bibliotekose). Manau, studentai jaučia mano aistrą šiam dalykui. Tačiau noriu pabrėžti, jog kitus dėstomus dalykus taip pat labai mėgstu. Man tiesiog patinka dėstyti. Išduosiu paslaptį: visi mano dėstomi dalykai yra tarsi atskiros vienos dėlionės dalys, papildančios viena kitą. Todėl jų visų reikia realizuoti sau išsikeltą tikslą – parodyti visuminį karo fenomeno svarbumą politikos moksluose.
Šį pavasarį turėjote galimybę stažuotis JAV, Harvardo universitete. Pavasaris buvo pilnas pokyčių JAV – globalinė pandemija, protestai prieš policijos brutalumą. Papasakokite daugiau apie šį laikotarpį, kaip viskas atrodė iš šalies?
Pirmąjį šių metų pusmetį buvau Fulbright vizituojantis tyrėjas Harvarde. Pandemija tikrai įnešė korekcijų mano stažuotėje. Tačiau spėjau pamatyti, kaip vyksta studijos ir mokslinis gyvenimas Harvarde. Pandemijos rūpesčiai universitetą užklupo kaip tik per pavasario atostogas, tad pusę semestro įvairius kursus, paskaitas lankiau gyvai, o vėliau, kaip ir visur pasaulyje – nuotoliniu būdu. Stažuotė tokio lygio universitete man nebuvo naujiena. Atliekant podoktorantūros studijas teko stažuotis Oksfordo universitete, tad galėjau įsivaizduoti, kokio lygio bus studentai, reikalavimai. Tačiau tuo pačiu eilinį kartą įsitikinau, jog toks prestižinis universitetas kaip Harvardas nėra kažkoks „kosmosas“. Studentai skaito tuos pačius autorius kaip ir mūsiškiai. Atsiskaitymo formos taip pat panašios. Mūsų studentai ir dėstytojai tikrai „nepasiklystų“ diskusijose ir temų įvairovėse. Žinoma, ten dėsto aukščiausio lygio dėstytojai, studentų darbo disciplina pavydėtina. Instituto studentai žino mano atsakymą į jų nusiskundimus dėl didelės skaitinių apimties. Aš visada atsakau: jūs skaitot straipsnius, o jūsų kolegos Harvarde ar Oksforde – knygas.
Harvardo apylinkės ir Bostono miestas yra nuostabi vieta mokytis, kurti. Todėl ir prasidėjusią pandemiją buvo lengviau pakelti, nes nustatytos taisyklės leido išeiti iš namų. Išvaikščiojau miesto apylinkes, kuriose labai daug JAV istorijai svarbių vietų. Pandemija suteikė galimybę stebėti amerikiečių įpročius, bendravimą, požiūrį į tvarką, valdžios nurodymus.
Mums taip pat įdomu, kaip atrodo jūsų gyvenimas, kai ilsitės nuo akademinių veiklų. Kaip atrodo Deivido Šlekio laisvalaikis?
Mano laisvalaikio būdai Instituto bendruomenei nėra paslaptis: kinas, kelionės ir maisto gaminimas Esu didelis kino mėgėjas. Namie visą laiką per TV eina koks nors filmas ir serialas. Maisto gaminimas yra geriausia terapinė priemonė po ilgos dėstymo dienos, leidžianti pailsinti galvą po karštų diskusijų. Mėgstu daug vaikščioti. Stengiuosi kasdien bent vieną valandą vaikščioti. Galiausiai labai mėgstu keliauti po kalnus. Deja, dėl pandemijos šią savo aistrą turiu slopinti, bet labai tikiuosi, kitą vasarą pavyks ištrūkti į Alpes ar Škotiją.
Pabaigai, ką norėtumėte palinkėti VU TSPMI bendruomenei šiuo visiems ganėtinai sunkiu laikotarpiu?
Mano manymu, tiek pavasarį, tiek dabar Instituto bendruomenė puikiai tvarkosi su visa šia neeiline situacija. Todėl pirmiausia norisi palinkėti, jog ir toliau išlaikytumėme šį susitelkimą ir darbo etiką. Tačiau tuo pačiu norisi palinkėti, jog priverstinis sėdėjimas prie kompiuterių namuose nebūtų tik niūrumą ir galvos skausmą keliantis dalykas. Vienas smagiausių studijų proceso bruožų yra tai, jog čia ne tik galima, bet ir būtina eksperimentuoti, ieškoti naujovių. Studijos yra smagus, „fun“ dalykas. Tad neužmirškim šio smagumo. Eksperimentuokim, būkim smalsūs ir su humoru veskim, dalyvaukim užsiėmimuose.