Valentinas Beržiūnas. Lietuva prieš diktatūrą. Ar tikrai?

Prieš daugiau nei savaitę Lietuvoje gyvenantys armėnai surengė eitynes ir ragino lietuvius atkreipti dėmesį į Kalnų Karabacho konfliktą. Lietuvos užsienio politikos formuotojai – ramūs: paragino Armėniją ir Azerbaidžaną nutraukti karinius veiksmus. Tuo reakcija ir baigėsi. Tokia reakcija toli gražu nepalyginama su tuo, kokį lietuvių politikų atsaką sukėlė įvykiai Baltarusijoje.

Visuomenės konsolidacija

Konfliktas Kalnų Karabache vėl liepsnoja. Kodėl dabar? Regis, kritusios naftos kainos pasaulinėje rinkoje kelia vis daugiau nuogąstavimų Azerbaidžano lyderiui Ilhamui Alijevui. Reikia sutelkti visuomenę, o vienas iš būdų nukreipti žmonių dėmesį nuo ekonominių problemų – bauginti. Istorinė priešininkė Armėnija – puikus pasirinkimas.

Vis dėlto Baku nebūtų drįsęs užpulti Kalnų Karabacho, jei ne susiklosčiusios tam tikros tarptautinės aplinkybės. Aptariant jas, visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į Rusiją, kuri yra Armėnijos išlikimo garantas. Kalnų Karabache prasiveržus naujam karui, Rusija neskubėjo padėti Armėnijai. Kodėl?

Kryptis – demokratija

Viskas susiję su kiek anksčiau Armėnijoje prasidėjusia pertvarka, inicijuota premjero Nikolo Pašiniano.

Dabartinė Armėnijos Vyriausybė niekaip neriboja žiniasklaidos laisvės ir sveikina Vakarų nevyriausybinių organizacijų veiklą šalyje. Negana to, N. Pašinianas pasiryžo išrauti šalyje išsikerojusią korupciją.

Prieš dvejus metus šis buvęs žurnalistas vadovavo taikiam sukilimui prieš buvusį šalies prezidentą Seržą Sargsianą. Po kelias savaites trukusių protestų, privertusių atsistatydinti S. Sargsianą, N. Pašinianas pirmąsyk tapo Armėnijos premjeru. Tiesa, S. Sargsiano Respublikonų partija, dominavusi Nacionaliniame susirinkime, kelis mėnesius trukdė N. Pašinianui vykdyti reformas.

Norėdamas pakeisti jėgų pusiausvyrą parlamente, premjeras atsistatydino, o tai išprovokavo pirmalaikius rinkimus, kuriuos N. Pašinianas laimėjo triuškinamai. Po rinkimų Armėnijos Vyriausybės vadovas tęsė pradėtus darbus – paskelbė apie plataus masto reformas, kurių tikslas – kova su korupcija.

Viena iš svarbiausių N. Pašiniano inicijuotų pertvarkų – teismų sistemos. Sprendimas peržiūrėti šalies teismų darbą buvo priimtas po to, kai sostinės Jerevano teismas panaikino buvusiam prezidentui Robertui Kočarianui skirtą kardomąjį kalinimą. Pastarasis kaltinamas tuo, kad 2008 m. padėjo S. Sargsianui nesąžiningai laimėti prezidento rinkimus. N. Pašinianas pasmerkė šį teismo sprendimą, išprovokavusį didžiulę pasipiktinimo bangą šalyje.

Po kurio laiko Armėnijos teisėsauga pareiškė kaltinimus turtingiausiam Armėnijos politikui ir prokremliškos opozicijos lyderiui Gagikui Carukianui. Politikas, kurio verslo imperija apima viešbučius, kazino, prekybos centrus ir baldų gamybą, apkaltintas finansiniais nusikaltimais. G. Carukianas pareiškė, esą kaltinimai – politiškai motyvuoti.

Rusijos (ne)apsiskaičiavimas

Nors siekdamas išlaikyti gerus santykius su Rusija N. Pašinianas nekeitė Armėnijos geopolitinės orientacijos, o tik šiek tiek diversifikavo užsienio politikos kryptis, Kremliui dabartinė Armėnijos Vyriausybė visgi yra „spalvotosios revoliucijos“ padarinys. O įvykiai Baltarusijoje patvirtina, kad šalies pasienyje vyksta procesai, kurių Kremlius visai nenorėtų Rusijoje.

Taigi verčiau dabar atsikratyti N. Pašinianu, suteikiant galimybę diktatoriui I. Alijevui užpulti Kalnų Karabachą ir tokiu būdu priversti Armėnijos Vyriausybę atsistatydinti, nei leisti, kad kaimynystėje toliau vyktų tikrai demokratiški pokyčiai.

Toks, tikėtina, yra žaidimas, kurį dabar žaidžia Vladimiras Putinas. To žaidimo pavadinimas – likti valdžioje.

Tačiau Rusijai už tai teks sumokėti brangiai. Ukrainą Kremlius jau prarado. Ateityje Maskva gali prarasti ir Baltarusiją, jei ir toliau besąlygiškai palaikys Aliaksandrą Lukašenką. Pagaliau, jei Rusija nepalaikys Armėnijos jai sunkiu metu, nuo jos nusigręš ir Jerevanas.

O ką NATO?

O Vakarai, kaip jau įprasta, pasyviai reaguoja į įvykius tiek Baltarusijoje, tiek ir Kaukaze. Baltarusijos žmonės ir Armėnija palikti vienui vieni grumtis su „Omonu“, Azerbaidžanu, kurio armija yra dosniai finansuojama iš už naftos eksportą gautais pinigais, ir Turkija – NATO nare, kurios kariuomenė – viena pajėgiausių tarp šio aljanso narių.

Atrodo, NATO pamiršo savo įsipareigojimus žmogaus teisėms ir demokratijai. Turkijos pareigūnai ne tik kad nereaguoja į aljanso vadovų prašymus įtikinti Azerbaidžaną sustabdyti agresiją, bet ir tyčiojasi viešai deklaruodami paramą šaliai, kuri užpuolė kitą. Ar Turkijai dar vieta NATO?

Vakarų karinio aljanso narė Lietuva taip pat tyli. Kur pradingo ta principinga vertybinė Lietuvos pozicija, kokią ji pastaruoju metu demonstravo Baltarusijos atžvilgiu? Juk A. Lukašenka – toks pat diktatorius kaip ir I. Alijevas.

Reikia pasakyti, kad Kalnų Karabacho klausimas – dar ir civilizacinis. Viena seniausių krikščioniškų šalių pasaulyje kovoja dėl išlikimo, tačiau niekas krikščioniškame pasaulyje jos neužtaria. Laimė, kad armėnai – motyvuoti, nes kovoja už gimtąją žemę. Maža to, juos gelbėja kalnai. Visgi, kiek dar jie atsilaikys? Ir kiek dar tokių akcijų, kaip savaitgalį vykusi sostinėje, reikės, kad kas nors iš Lietuvos politikų atkreiptų dėmesį į Kalnų Karabacho konfliktą?

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.