Kęstutis Girnius. JAV batalionas, Rusijos divizija

Vyriausybės programoje rašoma: „Sieksime susitarimo su JAV dėl bataliono dydžio JAV pajėgų vieneto ir tolimo nuotolio oro erdvės gynybos sistemos nuolatinio dislokavimo Lietuvoje. Tai – strateginis valstybės interesas“. Tuo siekiama sustiprinti Lietuvos saugumą bei užtikrinti glaudesnį bendradarbiavimą su JAV, kurios yra pagrindinis Lietuvos ir Aljanso saugumo bei gynybos garantas.

Kremlius neseniai pranešė, kad ketina Kaliningrado srityje dislokuoti naują diviziją, susidedančią iš pėstininkų, šarvuotųjų ir artilerijos pulkų. Jei abi šalys įgyvendintų savo siekius, JAV nuolat Lietuvoje dislokuotų batalioną, o Rusija Kaliningrade – modernią diviziją, ar Lietuva būtų saugesnė? Klausimą reikia užduoti, Baltijos jūros regionui vis labiau tampant naujų ginklavimosi varžybų lauku.

Ne visada daugiau yra geriau: daugiau ginklų gali mažinti, ne didinti saugumą. 1967 m. JAV turėjo daugiau negu 31 tūkst. branduolinių galvučių, SSSR – šiek tiek mažiau. Dabar JAV savo arsenale turi apie 6 tūkst. branduolinių ginklų, taigi penkis kartus mažiau negu prieš 40 metų, bet ir bent penkis kartus daugiau, negu jų reikia.

Negaliu suvokti, ką galvojo kariškiai ir jų civiliai prižiūrėtojai, nutarę gaminti dešimtis tūkstančių branduolinių ginklų: tiek, kad jų būtų gana numesti atominę bombą ant kiekvieno sovietinio ar JAV miestelio. Tai priminimas, kad karo „profesionalais“ ne visada galima aklai pasitikėti, kad jie ne visada geba įveikti savo profesijos deformacijas.

Šaltasis karas netapo karštuoju karu, nors kelis kartus pasaulis stovėjo ant branduolinio karo slenksčio, ir ne tik per 1962 m. Kubos raketų krizę. 1983 m. rugsėjį, Kremliui nuoširdžiai nuogąstaujant, jog Vašingtonas ketina branduoliniais ginklais smogti SSSR, sovietų išankstinio perspėjimo sistema pranešė, kad JAV paleido tarpžemyninių branduolinių raketų. Budintysis karininkas nepanikavo, nusprendė, kad tai – kompiuterių klaida, tad nereikia imtis atsakomųjų priemonių. Po kelių mėnesių NATO vykdant karines pratybas „Able Archer 83“, sovietai žymiai padidino savo karinių dalinių, tarp jų branduolinių bombonešių ir vidutinio nuotolio raketų „SS-20“, parengties būklę. Šį kartą amerikiečiai santūriai reagavo, nelaikė sovietų veiksmų pasirengimu branduoliniam antpuoliui. Abiem atvejais, ir jų būta dar daugiau, viskas baigėsi gerai, bet nėra garantijų, kad ateityje vėl nusišypsos laimė.

Šiuo metu nežvanginama branduoliniais ginklais, bet didėja pavojus, kad įvyks konfrontaciją sukeliantis incidentas tarp Rusijos ir NATO karinių lėktuvų ar laivų. Kas savaitė pranešama, kaip dažnai NATO naikintuvai pakyla lydėti prie Baltijos šalių teritorijos skraidančius Rusijos lėktuvus. NATO orlaiviai, ypač JAV žvalgybiniai lėktuvai, dažniau artėja prie Rusijos sienos, norėdami išbandyti šalies oro ir jūros gynybą. Rusų naikintuvai visokiausiais, tarp jų ir nesaugiais, manevrais mėgina tuos lėktuvus nuvaryti nuo Rusijos oro erdvės.

Auga abiejų pusių karinių pratybų skaičius ir apimtis. Pernai Aljansas surengė didžiausias pratybas nuo šaltojo karo pabaigos. Ir nuolat tvirtina, kad visos pratybos yra „gynybinio pobūdžio.“ Rusija nelieka skolinga, ji irgi rengia daugiau karinių mokymų savo teritorijos vakaruose. Pratybos gali sukelti rimtų nesusipratimų.

Verta prisiminti, kaip isteriškai buvo reaguojama į Rusijos pratybas „Zapad 2017“. Valstybės saugumo departamentas jas įvardijo pagrindiniu iššūkiu Lietuvos nacionaliniam saugumui, buvo nuogąstaujama, kad „Zapad“ bus priedanga užgrobti vadinamąjį Suvalkų koridorių, kad atvykę kareiviai pasiliks Baltarusijoje, ir t. t.

Nieko panašaus neįvyko, bet ir niekas nepripažino sutirštinęs spalvas, neadekvačiai įvertinęs padėtį. Kartais deramai reaguojama. Šį rudenį Lietuvos kariuomenės vadas teisingai nurodė, kad Baltarusijos ir Rusijos pratybos prie Lietuvos sienos tiesioginės grėsmės nekėlė.

Bet grįžkime prie pagrindinio klausimo – ar Lietuvai gyvybiškai svarbu, kad JAV nuolat Lietuvoje dislokuotų batalioną, ar jis didins Lietuvos saugumą. Manau, kad ne. Pirma, JAV ryžtas ginti Lietuvą nepriklauso nuo Lietuvoje išdėstytų savo kareivių skaičiaus. JAV stotų ginti Lietuvos pirmiausia ne dėl to, kad jos kariai pavojuje, bet dėl to, kad atsisakius Lietuvą ginti žlugtų NATO ir JAV patikimumas.

Bet karių buvimas nėra vien simbolinis. Per šaltąjį karą Berlyne išdėstyti JAV kareiviai vaidino sprogdiklio laido vaidmenį. Puolant Berlyną, būtų puolami ir šie kariai, o tai skatintų JAV reaguoti į savo karių žūtį. Kai XX a. pradžioje britai klausė, kiek kilus karui jie turėtų pasiųsti karių į Prancūziją, generolas Fochas atsakė, kad reikia pasiųsti tik vieną, o jie užtikrins, kad šis žūtų. Jis neprašė pasiųsti divizijos. Dabartinėmis aplinkybėmis keliasdešimt ar šimtas rotacijos būdu atvykusių karių ne kuo menkiau atgrasys Rusiją, kaip ir nuolat dislokuotą diviziją.

Įsidėmėtina, kad JAV nesiūlo dislokuoti bataliono, to primygtinai prašo Lietuva. Vašingtonas neskuba tenkinti Lietuvos prašymo, nes veikiausiai mano, kad batalionas nėra būtinas Lietuvos ir NATO saugumui užtikrinti. Verta apie tai pagalvoti. Negalime kaltinti Pentagono baikštumu ar dideliu noru įtikti Kremliui, prisiminę didėjančių karinių pratybų skaičių ir kad šią vasarą du JAV „B-52H“ strateginiai bombonešiai „Stratofortress“ perskrido Baltijos jūrą netoli Kaliningrado srities. Nežinia, ar šiuo atveju jie buvo ginkluoti branduoliniais užtaisais, bet signalas Rusijai buvo siunčiamas.

Neaišku, koks būtų bataliono vaidmuo. Kaip jau minėta, ne jis lemtų JAV nutarimą ginti Lietuvą. Tiesiogiai bataliono įnašas būtų antraeilis. Net pulkas nesuvaidintų lemiamo vaidmens, nes, kad ir kiek karių siųstų JAV, Rusija atsiųstų gerokai daugiau. Juk atstumas tarp Maskvos ir Vilniaus yra apie 800 kilometrų, tarp Vašingtono ir Vilniaus – daugiau negu 7000 kilometrų. Rusijos kareivių kiekybinė persvara neįveikiama. Ji veikiausiai nepralaimėtų nebranduolinės ginkluotės varžybų Baltijos jūros regione, į NATO žingsnius atsakydama savaisiais.

Lietuva nėra vienų viena, jos geopolitinė padėtis žymiai sustiprėjusi. 2004 m. Baltijos jūra tapo ES jūra, maždaug 2016–2018 m. ji tapo ir NATO jūra, Švedijai ir Suomijai pradėjus glaudžiau bendradarbiauti. Nereikėtų to nuvertinti.

Susidaro įspūdis, kad Lietuva siekia įtikinti JAV nuolat dislokuoti batalioną jos teritorijoje ne dėl to, kad batalionas gyvybiškai svarbus šalies gynybai, bet dėl to, kad Lietuva, kaip ir Lenkija, siekia Vašingtonui parodyti, jog ji yra ištikimiausia JAV šalininkė, besąlyginė jos partnerė. Nemanau, kad tai svarbu. Pakanka parodyti, kaip jau daug kartų parodyta, kad Lietuva tvirtai palaiko JAV, pasiryžusi stoti į jos pusę, kilus reikšmingesniems ginčams su Vakarų Europos partneriais.

Kiekvienu atveju reikėtų viešai padiskutuoti šį Vyriausybės siekį.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.