Vytautas Kuokštis. COVID-19 pandemijos pamokos: tarp rizikos ir netikrumo

COVID-19 pandemija mums priminė netikrumo svarbą ir gerai iliustravo Nielso Bohro pasakymą, kad „prognozės yra labai sudėtingos, ypač prognozės apie ateitį“. Jau pats viruso išplitimas buvo milžiniška nemaloni staigmena. Pandemijos faktas nebuvo visiškai nelauktas dalykas, kadangi daugelis ekspertų seniai prognozavo, kad anksčiau ar vėliau pasaulis susidurs su panašaus pobūdžio iššūkiu.

Bet niekas negalėjo nuspėti, koks tai bus virusas ir kada jis išplis. Daugelis apžvalgininkų prognozavo, kad Vidurio ir Rytų Europos valstybės susidurs su didžiuliais iššūkiais per pirmąją viruso bangą, tačiau tai neįvyko – šio regiono šalys pavasarį kaip tik buvo daug mažiau paliestos pandemijos nei Pietų ir Vakarų Europa. Ir atvirkščiai – nors antroji banga buvo prognozuota – daugelis Europos valstybių (ypač Vidurio ir Rytų Europos šalys) rudenį patyrė daug stipresnį viruso protrūkį, nei buvo laukta, o „lokalizavimo“ strategija pasirodė buvusi neveiksminga. Todėl dauguma valstybių vėl labai sugriežtino pandemijos valdymo priemones.

Kalbant apie ekonomiką, daugelis investuotojų pandemijos pradžioje prognozavo finansų krizę ir todėl nemažai jų pardavė turėtą rizikingą turtą. Nors akcijų rinkų kainos kovo mėnesį buvo stipriai nusiritusios žemyn, vėliau jos gana greitai atsigavo, o metų pabaigoje panikai nepasidavę investuotojai galėjo džiaugtis pelnu. Maloniai nustebino ir Lietuvos ekonomikos rezultatai. Šalies ekonomika susitraukė daug mažiau, nei buvo prognozuota pavasarį, ir 2020 metais buvo mažiausiai nukentėjusi visoje euro zonoje. Šie faktai – kaip ir rekordiškai greitai sukurti skiepai nuo pandemijos – atskleidžia, kad staigmenos ir netikrumas nebūtinai atneša tik blogas naujienas.

Apskritai mes nepakankamai gebame – o gal ir nenorime – įvertinti netikrumo svarbos. Netikrumas mus baugina, kelia nerimą. Netikrumas nėra tas pats, kas rizika. Pastaroji atsiranda, kai mes negalime tiksliai numatyti ateities, bet bent jau galime išvardyti galimas baigtis ir priskirti joms tikimybes. Geriausias pavyzdys – metama moneta. Kai metame įprastą monetą, mes nežinome, ar iškris herbas, ar skaičius, tačiau žinome, kad yra dvi galimybės, kurių kiekviena lygi 50 procentų. Rizika reiškia, kad mes galime patikimai kvantifikuoti kintamuosius, pateikti pagrįstas kiekybines ateities prognozes, suvaldyti nežinią.

Netikrumo situacija yra kitokia. Joje mes nežinome tikimybių, o kartais netgi nežinome visų galimų baigčių. Grįžtant prie monetos pavyzdžio, įsivaizduokite, kad prieš mesdami neturime supratimo apie tai, kokia yra tikimybė, kad iškris herbas. Dar daugiau – nesame tikri, ar tikrai yra tik dvi galimos baigtys. Buvęs JAV valstybės sekretorius Donaldas Rumsfeldas netikrumo situaciją apibūdino kaip kylančią dėl „nežinomų nežinomųjų“. Skirtingai nei kalbant apie riziką, akivaizdu, kad prognozės netikrumo situacijoje yra daug sudėtingesnės, o kvantifikavimo galimybės daug labiau ribotos.

Laikui bėgant, įgavome daug vertingų žinių. Pavyzdžiui, dabar daug daugiau žinome apie viruso prigimtį, plitimo būdus, mirštamumą. Naujos žinios suteikė mums galimybių geriau valdyti nežinią, imtis tikslingesnių veiksmų. Tačiau kartu daugelyje sričių neišvengiamai išlieka daug netikrumo. Pavyzdžiui, iki šiol nėra iki galo aišku, kokios yra tinkamiausios pandemijos valdymo priemonės įvairiuose kontekstuose. Mes galime žiūrėti į skirtingų šalių pavyzdžius ir ieškoti koreliacijos tarp jų atsako ir viruso išplitimo.

Tačiau koreliacija nereiškia priežastingumo. Tiesa, mokslininkai turi įvairių įrankių, kurie leidžia kontroliuoti kitus galimus veiksnius ir pateikti labiau pagrįstą atsakymą apie priežastinius ryšius. Tačiau, jeigu neatliekame eksperimento (o ir eksperimentai turi savų trūkumų), mes niekada negalime būti tikri, kad atsižvelgėme į visus galimus veiksnius ir kad būtent tam tikra taikytų priemonių kombinacija buvo geriausias atsakas (jau nekalbant apie tai, kad egzistuoja kiti galimi šalutiniai taikytų priemonių poveikiai). Be to, net jeigu būtume tikri dėl pandemijos priemonių efektyvumo tam tikrose valstybėse, tai dar nereiškia, kad jos suveiks ir kitame kontekste. Pandemijos atsako veiksmingumo tiksliai prognozuoti mes negalime jau vien dėl to, kad jis priklauso nuo žmonių reakcijos, o ji gali būti įvairi, priklausomai nuo situacijos.

Visa tai nereiškia, kad mes turėtume pasiduoti absoliučiam skepsiui arba kad neverta bandyti ieškoti atsakymų į užduotus klausimus, renkant ir analizuojant įvairius duomenis. Atvirkščiai – būtent nepakankami duomenų analizės gebėjimai ir nepakankamas skaitmenizavimo lygis Lietuvos valdžios institucijose buvo vienas iš veiksnių, kurie apsunkino pandemijos valdymą. Daugiau ir geresnių duomenų būtų pravertę, ypač bandant įgyvendinti lokalizuotą, sumanesnę pandemijos valdymo strategiją.

Tačiau kartu svarbu nepamiršti, kad visada išliks didesnis ar mažesnis netikrumo elementas. Vienas pavojingesnių dalykų priimant sprendimus yra netikrumo ir rizikos painiojimas bei iš to kylantis didesnis užtikrintumas, nei tai leidžia esamos aplinkybės. Viena iš klaidingų išmoktų pamokų Lietuvoje buvo susijusi su itin sėkmingai susiklosčiusiomis aplinkybėmis per pirmąją pandemijos bangą, jos paskatino manyti, kad esame išmokę valdymo pamokas, ir kartu neleido adekvačiai pasiruošti antrajai bangai. Lietuvoje – kaip ir daugelyje kitų valstybių – vasarą ir rudens pradžioje vyravo įsitikinimas, kad griežtas karantinas nebebus reikalingas. Beje, galima pastebėti, kad labiau pandemijos valdymą vasaros metu atlaisvino tos Europos valstybės, kurios su ja sėkmingiau tvarkėsi pavasarį.

Taigi, viena svarbiausių pamokų, kurių mus gali išmokyti COVID-19 pandemija, yra poreikis atsižvelgti į netikrumą. Mes negalime būti tikri dėl to, kokie pavojai ir iššūkiai mūsų laukia ateityje, todėl nepakanka vien rizikų prevencija grįsto pasiruošimo ateities krizėms. Taip pat reikalingos investicijos ir gebėjimų stiprinimas, didinantys viešojo valdymo sistemos atsparumą. Tai leistų lanksčiau prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos, pateikiančios netikrumo staigmenų.

Dr. Vytautas Kuokštis yra Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) finansuojamo projekto „Lietuvos ir kitų ES šalių narių atsakas į COVID-19 pandemiją: poveikis viešajai politikai ir ekstremalios situacijos valdymas“, sutarties Nr. S-COV-20-13, tyrėjas.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.