Linas Kojala. Stabtelėkime ir prisiminkime – esame sėkmės istorija

Šiandien, prisimindami trisdešimties metų įvykius, turėtume surasti akimirką stabtelėti, susimąstyti ir reflektuoti.

Sausio 13-oji žymi ilgą ir vingiuotą kelią laisvės link. Nuo Basanavičiaus ir kitų Lietuvos Tarybos narių prieš šimtmetį atkurtos valstybės iki ją nuo svetimo agresoriaus gynusių Miško brolių; nuo nepriklausomybės idealo niekuomet neatsisakiusių disidentų iki lemtingos Kovo 11-osios. Tik šio kelio pabaigoje suplevėsavo trispalvė, žyminti, kad auka nebuvo bergždžia.

Kasdienybės rutinoje to galime nė nepastebėti. Gal net imame pasiduoti pilkai iliuzijai, kad per tris nepriklausomybės dešimtmečius nuveikėme per mažai. Juk dažniau koncentruojamės į blogus reiškinius: jie ryškūs, nesunkiai pastebimi, sukelia emocijas. Ir jų vargiai kada nors pritrūks.

Tuo metu geros tendencijos vystosi ilgesnį laiko tarpą, neatsiduria pirmuose laikraščių puslapiuose, neretai apskritai lieka gyvenimo paraštėse. Tai, kas veikia, netrukus tampa savaime suprantama – atrodo, jog kitaip nė būti negalėjo.

O juk tikrai galėjo. Jei iškovoti laisvę buvo taip sunku, jei tai pareikalavo tiek aukų, vadinasi, laisvė toli gražu ne duotybė. Pasiekti laisvę buvo sunku, o ji dar ir atsakomybę užkrauna nemenką: patiems savarankiškai rūpintis, kad ją išsaugotume, stiprintume ir pagrįstume. Tačiau kartu nepriklausomybė sukūrė privilegijas ir galimybes, kuriomis mielai naudojamės ir nė už ką nenorėtume atsisakyti.