Linas Kojala. Bideno „medaus mėnuo“ neužsitęs

Ronaldas Reaganas, kadaise diskutuodamas apie savo iki-prezidentinę profesiją, sau įprastu stiliumi atkirto: o kaip prezidentas gali nebūti aktorius?

Ne tik pasaulis, bet ir amerikiečiai dažnai JAV politiką mato išskirtinai per prezidento figūrą. Priskiria jam nesėkmes, kurios nepriklausė nuo Baltųjų rūmų; džiaugiasi sėkmėmis, kurias sąlygojo visai kiti procesai. Kadangi prezidentas yra ir lyderis, ir megažvaigždė, tai – natūralu, nors tuo pačiu užprogramuoja paviršutinišką požiūrį į JAV politinę sistemą.

Vertinant Donaldo Trumpo laikotarpį to netruks. Gerbėjai džiaugsis ekonomikos augimo iki pandemijos sėkme, išskirtinai siedami tai su administracijos sprendimais (kaip ir Baracko Obamos rėmėjai teigs, kad Trumpas augo tik dėl ankstesnės administracijos darbų); kritikai piktinsis žingsniais, kuriuos sies išskirtinai su Trumpu, ignoruodami gelmines prielaidas, dėl kurių jie atsirado.

Realistiškesnis matymas, ko gero, būtų suvokti prezidentą kaip katalizatorių ir naratyvo formuotoją, kuris gali pakreipti JAV politinio laivo kursą vos keliais laipsniais – atrodytų nedaug, bet gali būti itin reikšminga (išpuolis prieš Kapitolijų buvo to iliustracija).

JAV ir prie Trumpo, kaip rašiau savo knygoje, „grįžta namo“ – žvelgia į dilemas per vienašališkumo perspektyvą, kratydamasi papildomų atsakomybių. Amerikiečių karių skaičius, dislokuotas užsienyje, kryptingai mažėjo Obamos metu, mažėjo ir prie Trumpo (nuo 2016 metais buvusių maždaug 200 tūkst. pernai pasiektas sumažėjimas 15-20 proc.) Karių atitraukta būtų buvę ir daugiau, bet kai kurie administracijos sprendimai – pvz., apkarpyti skaičių Vokietijoje, tiesiog [kol kas] nebuvo įgyvendinti dėl Kongreso pasipriešinimo. Mažiau Trumpas ir keliavo po pasaulį – vidutinis kelionių skaičius per metus beveik dvigubai mažesnis nei George‘o Busho (žr. čia).

JAV taip pat traukėsi iš tarptautinių susitarimų (Paryžiaus klimato kaitos, Irano branduolinės programos; Ramiojo vandenyno regiono partnerystės (TPP); Pasaulio sveikatos organizacijos ir t.t.) – kiekvienas atvejis turi savo priežastis, bet pati tendencija nėra stebinanti. Jei Obama dar mėgindavo dalį atsitraukimų kompensuoti miglotu teiginiu „lead from behind“ („lyderiauti iš už nugaros“), tai Trumpas grindė politiką tranzakcine dvišališko santykio logika, dažniausiai siejama su konkrečia pinigine išraiška.

Gera to iliustracija – įsimintina spaudos konferencija su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda, kurios metu nedidelį planuojamą amerikiečių kontingento padidinimą Lenkijoje (reikšmingą ir Lietuvai) Trumpas pakomentavo primindamas, jog Lenkija už tai tikrai susimokės.

Galima tai sieti išskirtinai su Trumpo logika, bet galima pastebėti ir tai, jog Europa po Šaltojo karo piktnaudžiavo JAV sukurtu saugumo skėčiu (prisimenu pokalbį Vašingtone 2019 m. pabaigoje su išmintingu Trumpo administracijos atstovu, kurio metu jautėsi šiokia tokia nuoskauda dėl menko Vokietijos ir kitų šalių įsitraukimo į globalių problemų – kai tam reikia daugiau nei politinių pareiškimų – sprendimą).

Matydamos šią atskirų prezidentų kadencijas peržengiančią tendenciją, kitos šalys ieškojo būdų kompensuoti JAV vaidmens mažėjimą. Izraelio diplomatinis atšilimas su JAE, Bahreinu, kuris tapo įmanomas dėl panašių ankstyvų diskusijų su Saudo Arabija, yra to iliustracija. Kadangi JAV persvarsto savo pozicijas, tos šalys, kurios tradiciškai nebūtinai draugiškos viena kitai, bet turi bendrą problemą (pvz., Iraną), ima ieškoti sąlyčio taškų.

Panašu ir prekyboje: 15-ka Azijos ramiojo vandenyno regiono valstybių, įskaitant Kiniją, Japoniją, Pietų Korėją, pernai pasirašė bene didžiausią pasaulyje laisvos prekybos susitarimą (1/3 pasaulio populiacijos ir sukuriamo BVP) – jei amerikiečiai traukiasi iš TPP (o tą siūlė ne tik Trumpas, bet ir buvusi jo konkurentė Hillary Clinton), kitoms valstybėms reikia ginti savo interesus kitais būdais.

Vienas reikšmingiausių Trumpo naratyvo formavimo pasiekimų – Kinijos grėsmės išryškinimas. Atkeipčiau dėmesį, jog Trumpo atstovai kalbose Kiniją dažnai vadindavo „Kinijos komunistų partija“, tokiu būdu net ir neutraliuose sakiniuose išreikšdami politinę poziciją. Nutolti nuo šio konsensuso, kaip reta vienijančio ir Respublikonus, ir Demokratus, naujajai administracijai nebus lengva (net kalbant apie muitus, kuriuos JAV įvestus Kinijos prekėms – Demokratai sprendimą kritikavo kaip neefektyvų bei papildomą naštą amerikiečių vartotojams, bet Bideno atstovai tikina neskubėsiantys jų atšaukti).

Kadangi konfliktas apima ir vertybes (musulmonų mažuma Kinijoje, Tibetą, Taivaną, Honkongą), ir technologijas (5G ir ne tik), ir geopolitiką (ypač Pietų Kinijos jūroje), ir ekonomiką, JAV-Kinijos santykių bėdos yra ilgalaikės.

Rusijos atžvilgiu Trumpo manevro laisvė buvo itin apribota – bene iškart Kongresas, nepaisant prezidento prieštaravimų, priėmė įstatymą, kuriuo pavertė sankcijas šiai šaliai įstatymu (kitaip tariant, prezidentas savo nuožiūra jų švelninti negalėjo). Todėl per jo kadenciją, nepaisant sunkiai suprantamų Trumpo pareiškimų per spaudos konferenciją su Vladimiru Putinu Helsinkyje (apie pasikliovimą Rusijos prezidento teiginiais, kad ši šalis tikrai nesikišo į rinkimus, nors JAV institucijos tą pagrindė), JAV kryptis nepasikeitė. Netgi priešingai, ir administracija prisidėjo prie sankcijų griežtinimo, o Ukrainos apginklavimas buvo svarbus žingsnis remiant šios šalies pasipriešinimą agresijai.

Prie to prisidėjo Trumpo komanda, kurioje (bent jau kadencijos pradžioje) buvo nemažai patyrusių tradicinės respublikoniškos užsienio politikos ekspertų. Ilgainiui jų skaičius ėmė mažėti, tad Vašingtone buvo diskutuojama apie „kitokią“ antrąją Trumpo kadenciją, jei ji būtų buvusi (matyt, ir pats Trumpas būtų geriau supratęs, ką ir kaip daryti, jog bent dalis jo idėjų būtų realizuotos). Dabar tai mažai aktualu.

Tiesa, kadenciją baigiantis prezidentas įeis į istoriją ir tuo, kad jo valdymo metu Kongresas priėmė įstatymo nuostatą, neleidžiančią skirti lėšų išstojimui iš NATO. Kadangi Kongresas negali savaime uždrausti prezidentui pareikšti, kad NATO – nebeaktualus, buvo bandoma preventyviai užbėgti už akių tokiam veiksmui. Tad Trumpo įsipareigojimas Aljansui kėlė didelių nuogąstavimų net Vašingtone.

„Grįžimas namo“ nereiškia, kad JAV nebedalyvaus tarptautinėje politikoje ar nutrauks savo ilgalaikius įsipareigojimus. Anaiptol, nes „grįžimas namo“ nėra izoliacionizmas. Lietuva taip pat išliks svarbi sąjungininkė, kuriai įsipareigojimai įtvirtinti ir sutarčių, ir įstatymų, ir kitomis formomis. Tačiau amerikiečiai siunčia aiškų signalą, jog vien kliautis jų geranoriškumu nereikėtų – atsakomybes teks pasidalyti.

O Bidenui nebus lengva. Trumpo kritikai gali žvelgti į jį kaip panacėją, bet „medaus mėnuo“ ilgai netruks. Jam klius tiek nuo Respublikonų (kitaip ir negali būti), tiek nuo Demokratų (ypač progresyviojo partijos flango, kuris Bideno anaiptol nemato kaip geriausio pasirinkimo – tiesiog reikėjo nugalėti Trumpą). Antrasis flangas gali būti netgi agresyvesnis, jei Bidenas kryptingai laikysis savo pažado būti „per vidurį“, ieškoti konsensuso ir parodyti, jog šalies poliarizacija (bet retkarčiais) gali būti įveikta.

Tad naujajam prezidentui prireiks sėkmės. Jos galime ir palinkėti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.