Linas Kojala. Amerika sugrįžta. Tik kur?

Joe Bidenas, stovėdamas virtualioje Miuncheno Saugumo Konferencijos scenoje, pareiškė: Amerika sugrįžta.

Vien faktas, jog pirmą kartą prestižiškiausio tarptautinio saugumo renginio metu pasisakė ir pareigas einantis JAV prezidentas, yra svarbus. Ankstesnė administracija tokių daugiašalių formatų nemėgo. Tuo metu Bidenas Bavarijos žemėje viešėjo ir būdamas viceprezidentu, ir kaip privatus pilietis. O dabar, net jei per nuotolį, – kaip galingiausios pasaulio valstybės vadovas.

Bideno kalba buvo nuspėjamai nuosaiki. Galbūt – net raminanti. Pavyzdžiui, pabrėžtas įsipareigojimas NATO V straipsniui – kolektyvinės gynybos principui – disonavo su Donaldo Trumpo nuolatinėmis abejonėmis atšauktas sprendimas atitraukti amerikiečių karius iš Vokietijos pamalonino konferencijos šeimininkus; akcentas ties Ukrainos teritorinio integralumo svarba neliks nepastebėtas karo kamuojamoje valstybėje; o svarstymai apie transatlantinius saitus bei bendrystę su Europa nuo „Romos iki Rygos“ pradžiugins Baltijos šalių ausį.

Retorika, ypač iš JAV lyderio lūpų, politikoje yra labai svarbi. Bet ji savaime neatsvers dilemų, kurios lieka neatsakytos.

Rinkiminės kampanijos metu Bidenui pakako pabrėžti, kad jo užsienio politika nesivadovaus Trumpo kategoriškumo, nenuspėjamumo, kritikos sąjungininkams principais. Demokratų partijos atstovas nuosekliai tikino sugrįšiąs į tarptautinio bendradarbiavimo formatus – juk tik daugiašaliai problemų sprendimų būdai, priešingai nei emocingos žinutės „Twitter“, gali būti tvarūs. Tad jau pirmosiomis darbo Baltuosiuose rūmuose dienomis prezidentas sugrąžino JAV į Paryžiaus klimato kaitos susitarimą, atkūrė narystę Pasaulio sveikatos organizacijoje, užmezgė ryšį (kaip dera šiems laikams, telefoninį) su sąjungininkais ir pabrėžė demokratijų stiprybės idėją.

Bet nei kalba Miunchene, nei pirmieji veiksmai dar neatliepia gausybės iššūkių.

Pavyzdžiui, Bidenas kalboje neminėjo „Nord Stream 2“ dujotiekio projekto. Net ir šylant santykiams su Europa bei kalbant apie daugiašališkumą, pabėgti nuo chrestomatinio vienašališkos politikos pavyzdžio nepavyks. Ir JAV, ir Europos Komisija, ir daugelis ES valstybių narių šiam projektui prieštarauja, tačiau Vokietija trauktis neketina. Amerikiečiai – bene vieninteliai, turintys realių svertų dujotiekio tiesimo atžvilgiu – jau taiko Kongrese tvirtai palaikomas sankcijas. Bet ir Bideno administracijai kol kas sunku surasti balansą tarp visaapimančio priešinimosi projekto užbaigimui bei noro atkurti glaudesnį bendradarbiavimą su Berlynu.

Panašiai ir su Kinija. Bidenas deklaruoja norą Pekino atžvilgiu formuoti bendrą Vakarų valstybių poziciją – taigi, tartis su Europa. Visgi Senojo žemyno politikai sekti paskui neskuba. Dar prieš Bideno inauguraciją jo patarėjai neslėpė kiek nustebę, jog ES suskubo pasirašyti naują investicijų partnerystės susitarimą su Kinija. Europiečiai pagrįstai atkirto, jog Trumpas panašų susitarimą su Pekinu sudarė dar anksčiau, o ir bendrai pasitikėjimas Vašingtono politikais po pastarųjų ketverių metų nėra aukštumose.

Po Bideno Miuncheno konferencijoje kalbėję Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos vadovas Emmanuelis Macronas Kinijos aspektu išliko aptakūs. Jei Vokietija bando suderinti kritišką laikyseną dėl Kinijos žmogaus teisių pažeidimų su ekonominiais interesais (daugiau nei trečdalį visos ES prekybos su Kinija apimčių sudaro būtent Vokietija, tai Prancūzija, aštriau kritikuodama Pekiną, neketina dėl to pamiršti istorinių abejonių JAV lyderyste. Tad JAV, nekeisdama griežtos politikos kurso (pvz., muitai kiniškoms prekėms, įvesti Trumpo administracijos, kol kas nebuvo panaikinti), didžiųjų Europos valstybių tuo dar neįtikino.

Galiausiai – Iranas. Trumpui pasitraukus iš Baracko Obamos laikais sudaryto branduolinės programos ribojimo susitarimo, Europos šalys neprarado vilties vegetuojantį dokumentą išgelbėti. Juolab, kad Bidenas deklaravo norą sugrįžti prie derybų stalo. Bet vėlgi, ką tai reiškia praktiškai? JAV neketina nutraukti griežtų sankcijų Iranui, kol ši šalis nesilaiko ankstesnio susitarimo principų ir neįrodo geranoriškumo; Teherano režimas, ypač artėjant rinkimams, nusileisti neketina; europiečiai stebi situaciją iš šono tikėdamiesi geriausio, bet taip pat suprasdami, jog Bidenas ankstesnių klaidų kartoti nelinkęs (susitarimas vardan susitarimo, nepasiekiant esminio proveržio suvaldant Irano branduolines ambicijas, Vašingtone nėra laukiamas).

Visos šios situacijos yra esminės dilemos, kokio vaidmens tarptautinėje politikoje ketina imtis JAV, išvestinė. Jau kurį laiką matyti amerikiečių noras „grįžti namo“: šalies karių skaičius, dislokuotas užsienyje, mažėja jau dešimtmetį mąžta ir JAV prezidentų noras keliauti po pasaulį politinės priešingybės – Obama bei Trumpas – visą laiką sutartinai kartojo, jog didžiausias politinis dėmesys turi tekti vidaus iššūkiams, o ne reikalams toli nuo namų.

„Seno sukirpimo“ politinis lyderis Bidenas atkurs pasitikėjimą ir simboliniais žingsniais parodys, kad JAV sugrįžta. Bet ir pastarųjų metų tendencijos anaiptol nereiškė tiesmuko JAV siekio izoliuotis nuo pasaulio. Tai veikiau XXI a. realijas atitinkančio JAV santykio su pasauliu paieška, ir Bidenas kol kas tik bando atsakyti, ką gi tai reiškia praktiškai.

Prieš mėnesį Delfi portale rašiau, kad Bideno „medaus mėnuo neužsitęs“. Žymus JAV istorikas Walteris Russellas Meadas šiomis dienomis tikina, kad jis jau pasibaigė. Artimiausi ketveri metai sugrįžimo prie to tikrai nežada.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.