Linas Kojala. Rusijos geopolitinės pergalės ar „pergalės“?

Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai nusprendė taikyti sankcijas Rusijai dėl Aleksejaus Navalno įkalinimo. Žengtas politinis žingsnis, kuris artimiausiu metu virs konkrečiu sankcionuojamų asmenų sąrašu.

Visgi ne visus Europos Sąjungos sprendimas pradžiugino – netrūksta svarstymų, jog priemonės tik simbolinės ir neturės įtakos procesams Rusijoje. Iš dalies tai tiesa. Galima svarstyti, kad Vakarų šalių sankcijos dramatiškai Navalno padėties nepagerins. Vargu, ar artimiausiu metu atsiras ir bendra Europos strategija Rusijos atžvilgiu. O Kremliaus atstovai toliau atvirai šaipysis.

Bet toks požiūris – paviršutiniškas. Reikia suprasti, kad Europos Sąjungos sankcijos yra mažiausio bendro vardiklio išraiška. Kadangi 27 valstybės narės turi faktinę veto teisę, galutiniame rezultate griežtos pozicijos šalininkus „praskiedžia“ tie, kuriems Rusija yra komercinis interesas ar amžino dialogo vilties žemė. Tačiau niekam nekilo abejonių, jog Kremliaus veiksmai reikalauja atsako.

Be to, žvelgiant į visas šiuo metu Europos Sąjungos taikomas sankcijas Rusijai nekyla abejonių, kad jos yra griežčiausios bendrijos istorijoje. Greta Krymo aneksijos, agresijos Ukrainoje ir kitų veiksmų, Navalno byla atvėrė kelią pasitelkti ir žmogaus teisių apsaugos mechanizmą. Kadaise, net po karo Ukrainoje pradžios, tai atrodė sunkiai tikėtina.

Galiausiai, būtų klaidinga manyti, kad esama situacija reiškia dar vieną Kremliaus triumfą prieš Vakarus. Rusijos demonstruoja raumenis ir nurašo Vakarų veiksmus kaip nereikšmingus, bet tai – brangiai šalies gyventojams kainuojantis „malonumas“.

Juk realiosios Rusijos gyventojų pajamos nuo 2013 m. smuko beveik 11 proc. Tą sąlygojo sankcijos, naftos kainų kritimas, pandemija ir kt. veiksniai. Negana to, pasauliui sparčiai gręžiantis žaliosios energetikos link, pusę Rusijos eksporto apimčių ir didelę biudžeto pajamų dalį tebesudaro nafta ir dujos. Tai nėra gera žinia valstybei, kuri didžiausia pasaulyje pagal teritoriją, tačiau ekonominiais raumenimis nusileidžia net ir gerokai mažesnėms Pietų Korėjai ar Italijai. Neverta daug kalbėti ir apie žmogaus teisių padėtį.

Tą vienaip ar kitaip jaučia ir kaimyninės šalys. Geriausias pavyzdys – kadaise broliška laikyta Ukraina, kuri jau net savo konstitucijoje jau įrašė principą tolti nuo Rusijos bei siekti narystės euroatlantinėje bendrijoje. Prieš dešimtmetį mažai kas būtų patikėjęs tokia perspektyva. Net ir pačių Rusijos lyderių, įskaitant užsienio reikalų ministrą, prezidento patarėjus ar parlamentarus, atžalos kažkodėl mokosi Vakarų šalyse.

Tokios tad tos geopolitinės pergalės.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.