tambulo konvencija, kuri buvo pasirašyta prieš dešimtmetį, Lietuvoje tapo vienu didžiausių politinių diskusijų objektu per pastaruosius keletą metų. Viešojoje erdvėje įsižiebus aštrioms diskusijoms dėl bandymų svarstyti konvencijos ratifikavimą, Seimo pirmininkė paskelbė, kad Stambulo konvencijos klausimas pavasario sesijos metu Seime nebus nagrinėjamas. Tuo tarpu Seimo narys Mindaugas Puidokas jau kreipėsi į VRK, siekdamas išsiaiškinti galimybę organizuoti referendumą Stambulo konvencijos klausimu.
Kaip rašoma Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto pranešime (VU TSPMI), instituto dėstytojų dr. Johano Baltrimo ir dr. Erikos Leonaitės teigimu, visuomenėje priešprieša Stambulo konvencijos klausimu kyla ne tik dėl mitais apipinto konvencijos turinio, bet ir teisinio išprusimo trūkumo.
Diskusijose dėl Stambulo konvencijos – melagienos
Vienu iš visuomenę supriešinusios diskusijos objektų tapo konvencijos turinys ir jos reguliavimo sritys. Neretai viešojoje erdvėje sklinda melagienos, susijusios su iškreiptu konvencijos tikslu ir priemonėmis. Pasak dr. J. Baltrimo, apgraibomis konvenciją pažįstantys žmonės joje mato skirtingus dalykus, rašoma pranešime.
„Deja, diskusijose galima pastebėti nemažai elementaraus melo, įvilkto į kūrybiškos interpretacijos rūbą. Pavyzdžiui, daug kur viešai rašoma, kad „Konvencijos 12 straipsnis įpareigoja <…> įtraukti į formaliojo švietimo ir mokymo programas socialinės lyties, lytinės orientacijos, lyties tapatybės ar kito statuso aspektus“, nors minimame konvencijos straipsnyje to nėra – jame minimas švietimas, nukreiptas į įsitikinimus, grindžiamus moterų antraeiliškumu po vyrų (inferiority of women). Taip pat teko girdėti, kad ratifikavus konvenciją, būtume priversti keisti Lietuvos Konstituciją – šis mitas yra tiek absurdiškas, kad verčia atsisukti į kitą problemą – jog Lietuvos valdžia jau daug metų grubiai žaloja visuomenės išprusimą bendrajame lavinime, neskirdama reikalingo dėmesio tinkamam teisiniam švietimui“, – teigia VU TSPMI dėstytojas.
„Šia konvencija taip pat siekiama prisidėti prie moterų diskriminacijos panaikinimo ir skatinti realią moterų ir vyrų lygybę, nes būtent moterų ir vyrų lygiateisiškumas laikomas pamatu siekiant spręsti smurto problemą. Nors konvencijoje ypatingas dėmesys skiriamas moterų apsaugai nuo visų rūšių smurto, valstybės raginamos jos nuostatas taikyti ir vyrams, kurie tampa smurto artimoje aplinkoje aukomis“, – teigia VU TSPMI dėstytoja.
Anot teisininko dr. J. Baltrimo, konvencija taip pat numato valstybės pareigą sukurti kompleksinį mechanizmą, skirtą siekti anksčiau minėto tikslo. Tai, pasak eksperto, be kita ko, apima koordinuojančios institucijos paskyrimą, duomenų apie smurtą rinkimą ir analizę, švietimą, paramos teikimą pažeidimų aukoms.
„Smurtas artimoje aplinkoje dažnai linkęs kartotis tuose pačiuose šeimos ūkiuose, tad konvencija numato ir darbą su pažeidėjais. Tarp numatytų įsipareigojimų yra ir reikalavimai įstatymų leidėjui numatyti teisinę atsakomybę už tokius veiksmus kaip asmens persekiojimas (kurį žinome anglišku žodžiu „stalking“), įvairių formų psichologinę bei seksualinę prievartą ar priverstinius abortus,“ – sako VU TSPMI ekspertas.
E. Leonaitė priduria, jog konvencijoje nėra nuostatų, itin aktyviai eskaluojamų viešojoje erdvėje – plačiai diskutuojamų klausimų dėl vienalyčių porų partnerystės ar santuokos įteisinimo, vienalyčių porų teisės įsivaikinti; joje nieko nerasime ir apie teisinį translyčių asmenų lytinės tapatybės pripažinimą ar apie daugiau nei dvi lytis. Visi šie klausimai, pasak dr. E. Leonaitės, nėra šios konvencijos reguliavimo dalykas, rašoma VU TSPMI pranešime.
Stambulo konvencija nėra tiesioginio taikymo sutartis
Diskusijose dėl Stambulo konvencijos neretai kyla klausimų ir nesutarimų dėl to, kas nutiktų ratifikavus šią konvenciją. Pasak E. Leonaitės, Stambulo konvencijos ratifikavimas Lietuvai paprasčiausiai sukurtų tarptautinius įsipareigojimus sąžiningai įgyvendinti jos nuostatas. „Kaip numatyta Konstitucijoje, konvencija taptų mūsų teisinės sistemos dalimi. Kita vertus, ji savo pobūdžiu nėra tiesioginio taikymo sutartis, nes tiesiogiai neįtvirtina privačių asmenų teisių ar pareigų. Pavyzdžiui, konvencijos nuostatos negalėtų tapti pagrindu iškeldinti smurtautoją, įpareigoti jį nesiartinti prie nukentėjusiosios, juo labiau – pritaikyti baudžiamąją atsakomybę už, tarkim, persekiojimą. Tačiau valstybei kiltų pareiga priimti atitinkamas konvenciją įgyvendinančias nuostatas, įtvirtinti apsaugos orderio taikymo galimybę, Baudžiamajame kodekse numatyti atsakomybę už persekiojimą“, – pasakoja teisės ekspertė.
Galima teigti, jog konvencija numato platų priemonių spektrą, kurioms reikia teisinio reguliavimo ir organizacinių priemonių. Mokslininkės teigimu, šios priemonės galėtų būti įgyvendintos ir neratifikavus konvencijos, tačiau įsipareigojimo jas įgyvendinti įtraukimas į mūsų teisinę sistemą būtų svarus teisinis argumentas, skatinantis iš tiesų tai daryti. „Tarptautinio priežiūros mechanizmo dėka būtų galimybė gauti autoritetingas ekspertines rekomendacijas dėl tobulintinų dalykų. Galiausiai, tarptautinių įsipareigojimų dėl kovos prieš smurtą prisiėmimas prisideda ir prie tarptautinės valstybės reputacijos“, – teigia dr. E. Leonaitė.
J. Baltrimas priduria, jog Lietuvos įstatymai jau ir taip atitinka didelę dalį konvencijos reikalavimų.
„Turime Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kai kurios konvencijoje nurodytos veikos yra kriminalizuotos Baudžiamajame kodekse. Tačiau ratifikavus konvenciją reikėtų įdiegti daugiau kompleksinių priemonių, galbūt peržiūrėti susiklosčiusią įstatymų taikymo praktiką, o svarbiausia – konvencija sukurtų tarptautinį įsipareigojimą, kad moterų apsauga nuo smurto būtų nuosekliai ir sistemingai palaikoma,“ – teigia teisininkas.
Pasak dr. J. Baltrimo, neratifikavus konvencijos būsimų kadencijų Seimo valdančiosios daugumos galėtų panaikinti dalį aptariamų mechanizmų, kas iš esmės neprieštarauja Konstitucijai. „Konstitucija šiuo klausimu reikalauja laikytis tam tikrų minimalių standartų ir palieka nemažai laisvės Seimui veikti savo nuožiūra. Jeigu tarptautinė sutartis yra ratifikuota, tarptautinė bendruomenė gali reikalauti vykdyti konvenciją ir tęsti kovą su smurtu prieš moteris. Atsisakyti tarptautinės sutarties pagal Seimo statutą paprastai reikia ne mažiau kaip trijų penktadalių visų Seimo narių, o įstatymą dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje pakeisti ar panaikinti yra kur kas lengviau“, – teigia VU TSPMI dėstytojas.