Mažvydas Jastramskis. Argumentai už mišrų Seimo rinkimų status quo

Diskutuojant apie rinkimų tvarką, natūraliai atsiranda karštų ir subjektyvių vertinimų. Todėl reikia įsigilinti į visas puses. Viena jų – palikti mišrios Seimo rinkimų sistemos status quo.

Pirma – ar tikrai mišri sistema veikia taip jau blogai, gal yra ją atperkančių savybių?

Esu minėjęs, kad ekspertai tokį mišrų modelį, kai rezultatai daugiamandatėje ir vienmandatėje yra atskiri, vertina gana prastai (Shaun Bowler ir kiti, Journal of Elections, Public Opinion and Parties, 2005). Tačiau ne prasčiausiai. Paskutinę vietą didele „persvara“ užima vienas neperkeliamas balsas, naudotas Japonijoje tarp 1947 ir 1994 metų. Tada šalis sistemą pakeitė būtent į mišrią.

Jeigu tinka jiems, kodėl netinka mums?

Kaip esu minėjęs, jeigu imame du pagrindinius kriterijus – valdžios efektyvumą (vienpartines daugumas) ir atstovavimą (proporcingumą) – mūsų sistema neduoda nei vieno, nei kito. Iššvaistome balsų panašiai kaip vengrai, tačiau, skirtingai nei jie, turime plačias koalicijas. Jau nekalbant Viktoro Orbano periodą, kai jo partija kontroliuoja du trečdalius parlamento vietų. Panašiai ir Japonijoje – nors mišri sistema nėra proporcinga, ji įgalina vienpartines daugumas.

Modeliai panašūs, bet efektai – skirtingi. Taip nutinka dėl politinio elito įpročių. Lietuvoje partijos nėra linkusios bendradarbiauti, kartu nekelia kandidatų. Tai yra jų pačių problema.

O štai Orbanas dar 1998 m. suprato, kaip apžaisti mišrią sistemą: susitarė dėl bendradarbiavimo su kitomis dešinės partijomis ir laimėjo rinkimus, surinkęs mažiau balsų nei kairė.

Tai būtų įmanoma ir pas mus – keli rinkimai yra pasižymėję tuo, kai vienmandatės ryškiai sustiprindavo laimėtoją. Taip nutiko 1992 m. Lietuvos demokratinei darbo partijai, 2008 m. – konservatoriams, 2016 m. – valstiečiams ir žaliesiems (tiesa, tada laimėtojas po pirmo turo nebuvo aiškus).

Lietuvos rinkimų sistema galėtų ištaisyti vieną savo minusų, didelę fragmentaciją. Bet tam reikia protingo partijų elgesio.

Net jei šie minusai ir liktų, mišri rinkimų sistema su vienmandatėmis turi tiesioginio ir vietos atstovavimo elementą. Atrodo, kad daliai rinkėjų tikrai patinka turėti parlamento narį, išrinktą jų apygardoje, net jei už jį ir nebalsavo. Nors apygardų ribos ir keičiasi, tiesioginiai rinkimai juk lieka.

Čia pereiname prie antrojo argumento už status quo – mūsų Seimo ir apskritai visos politinės sistemos legitimacija.

Skirtingai nei rašė ciniškasis Josephas Schumpeteris, rinkimai nėra tik būdas parinkti vyriausybę. Rinkimai gali išspręsti šalies nesantaikas, suteikia (dažnai – geras) emocijas rinkėjams ir legitimuoja politinę sistemą. Per rinkimus demokratija yra „įšventinama“ iš naujo.

Jei rinkėjai manys, kad būdas, kuriuo jie renka Seimą, nėra legitimus, bjaurėsis rinkimų tvarka – tada per reformą pridėtas vienas pliusas (pagerintas proporcingumas) nublanks prieš demokratijos legitimumo krizę.

Ar rinkėjai patenkinti dabartine Seimo rinkimų tvarka? Gana mažas, apie 50 svyruojantis proc. rinkimų aktyvumas lyg sakytų, kad nelabai. Dar jis nukrenta antrajame vienmandačių ture. Tačiau jei atmestume tuos rinkėjus, kurie registruoti Lietuvoje, bet yra emigravę, tada kaip tik atrodo, kad aktyvumas didėja – šalies viduje jis gali būti tarp 60-70 procentų.

Taigi, galimas dalykas, kad Lietuvos rinkėjai vis labiau pripranta prie mišrios rinkimų tvarkos. Ji dar suteikia papildomos legitimacijos galimybių – pavyzdžiui, įgalina Pasaulio lietuvių vienmandatę.

Politikos tyrėjai Gideon Rahat ir Reuven Y. Hazan (2011) žurnale West European Politics nagrinėja barjerus rinkimų reformoms. Žiūrint iš visuomenės pusės, itin svarbu yra politinė tradicija ir socialinė struktūra. Lietuvoje nenutiko gilesnių kultūrinių ir sociologinių pokyčių, kurie sukurtų reformos reikalaujančią daugumą. Šie barjerai reformos šalininkams bus itin aukšti.

Todėl ne šiaip sau politikos tyrėjai akcentuoja, kad reformai reikėtų itin plataus politinių jėgų sutarimo. Remiantis Pierre Bourdieu, doxa yra socialinė ir politinė tvarka, savaime suprantama visuomenės. Žmonių nesuprasta ir plačiai nesutarta reforma gali sukurti anti-doxa.

Trečia, kaip minėjau per Seimo klausymą, atskirkime rinkimų sistemos įvertinimą ir keitimą. Didesnė reforma savaime yra rizikinga, net jei jos motyvai – patys geriausi. Rinkėjai iš naujo turės prisitaikyti prie skirtingų sąlygų. Reforma gali įnešti nestabilumo ir trumpalaikių problemų.

Profesorė Ainė Ramonaitė mano, kad jei atversime Pandoros skrynią ir kiekviena nauja dauguma keis rinkimų sistemą – bus blogai. Sutinku. Italijos ir gausybės Lotynų Amerikos šalių pavyzdžiai rodo, kad kartą paragavus, toliau jau tampa sunku sustoti – po pirmos reformos įninkama į tolesnius bandymus. Tai nieko naudingo valstybės politikai nebeduoda.

Geriau jau kartais prastokai veikianti, tačiau pažįstama, išbandyta sistema, negu nuolatinis chaosas.

Ketvirtas argumentas yra susijęs su prognozėmis. Nors paprastos rinkimų sistemos, remiantis Reinu Taageepera (pavyzdžiui, britiška paprastos daugumos arba Nyderlandų grynoji proporcinė), gali duoti nuspėjamus rezultatus, jau pamatėme: efektai priklauso nuo socialinio ir kultūrinio konteksto.

Nėra jokių garantijų, kad įsivedę, pavyzdžiui, tik proporcinę sistemą, nebeturėsime iššvaistytų balsų – gal rinkimuose puls dalyvauti tiek sąrašų, kad didelė dalis jų nepereis barjero. Juk Lietuvoje daug kam atrodo, kad „eiti į Seimą“ yra toks nesudėtingas uždavinys.

Ir atvirkščiai – jeigu įsivestume tik vienmandačių sistemą, nėra garantijų, kad smarkiai sumažėtų fragmentacija. Būtent todėl, kad lietuviai jų nori dėl tiesioginio atstovavimo.

Devynis kartus sistemą pamatuok, dešimtą – pjauk. Geriau mišrus žvirblis rankoje – nei proporcinis briedis girioje. Neperšokęs kultūrinių ir socialinių barjerų – nesakyk op.

Kaip ir kiekviena liaudies patarlė, tai nėra aksiomos. Tačiau rimtų argumentų į šią pusę tikrai yra – negalima to ignoruoti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.