Linas Kojala. Rusija – didžiausia paskata Ukrainai siekti NATO narystės

Linas Kojala. Rusija – didžiausia paskata Ukrainai siekti NATO narystės

Pasauliui buvo skambiai priminta, kad agresija prieš Ukrainą niekada nebuvo pasibaigusi. Kremlius pastarosiomis dienomis Ukrainos pasienyje sutelkė dešimtis tūkstančių karių. Nuogąstaujama, kad gali įvykti konflikto eskalacija. Juolab, kad padažnėjo apsišaudymai, o žuvusių ukrainiečių karių skaičius vien šiemet perkopė kelias dešimtis.

Tarptautinė bendruomenė į tai sureagavo išreikšdama tvirtą palaikymą Ukrainai. Jungtinių Valstijų prezidentas Joe Bidenas paskambino kolegai Volodymyrui Zelenskiui ir patikino, jog amerikiečiai atidžiai stebi situaciją. Vokietijos kanclerė Angela Merkel telefoniniame pokalbyje pareikalavo Vladimiro Putino atitraukti karines pajėgas. Lietuva išreiškė paramą Ukrainai, kuri norėtų tapti NATO nare.

Tad kodėl Rusija ėmė aštrinti situaciją? Priežasčių gali būti kelios. Visų pirma, Kremlius nuolatos tikrina Ukrainos ir Vakarų šalių budrumą. Pandemijos kontekste Rytų Europos geopolitika gali sulaukti mažiau dėmesio, tad atsiveria galimybė perimti iniciatyvą. Jei Rusija matytų, jog Vakarai nusisuka nuo Ukrainos, agresyvių veiksmų tikimybė išaugtų.

Antra, Rusija spaudžia Ukrainos valdžią, jog ši imtų tiesiogiai derėtis su okupuotų Donecko pseudorespublikų atstovais. Kijevas principingai atsisako tai daryti, nes okupuotose teritorijose teisėtos valdžios negali būti. Bet Rusijai tokios derybos būtų itin naudingos, mat įtvirtintų nepagrįstą naratyvą, kad Ukrainoje vyksta pilietinis karas, kurį Kremlius esą tik stebi iš šono.

Galiausiai neatmestina ir provokacijų galimybė. Regione sutelkta tiek pajėgų, kad eskalacija gali įvykti bet kurią akimirką. Visgi atviras mūšis neatrodo labiausiai tikėtinas scenarijus, nes Ukrainos kariuomenė yra daug geriau pasiruoši atremti priešą, nei prieš septynerius metus. Todėl galimybės išplėsti okupuotą teritoriją Rytų Ukrainoje būtų labai ribotos ir pareikalautų daug aukų.

Net jei aistros kiek nurims, neturėtume manyti, kad situacija stabilizuojasi. Tiesą sakant, nuo 2014-ųjų ji tokia niekada nebuvo. Apie 7 proc. Ukrainos teritorijos tebėra okupuota; Ukrainos kariai tebeturi kasdien ginti savo valstybės teritoriją nuo atviros agresijos; diplomatiniai bandymai pasiekti tvarias paliaubas – ar bent sunkiosios ginkluotės atitraukimą – kol kas nedavė apčiuopiamų rezultatų.