Linas Kojala. Ne, nesame bejėgiai

Tarptautinės bendruomenės reiškiamas „susirūpinimas“ nutikus krizinei situacijai jau senokai tapo ironiškų pastabų taikiniu. Suponuojama, kad tai – geriausias negebėjimo adekvačiai reaguoti į iššūkius įrodymas.

Kaip ir visuomet, humore slypi dalis tiesos. Atsakas į Rusijos agresiją Ukrainoje ar smurtą Baltarusijoje nebuvo optimaliausias ar sparčiausias (nors sankcijos, taikomos Rusijai, yra griežčiausios Europos Sąjungos (ES) istorijoje – ir vieningai palaikomos jau aštuntus metus). Be to, dėmesį regionui ar būtinybę apginti vertybinius principus neretai nusveria pragmatiniai interesai, ypač – liūdnai pagarsėję dujotiekiai.

Ir visgi toks Vakarų šalių „nurašymas“ aprėpia tik dalį konteksto.

Demokratinių sistemų principai nėra sumodeliuoti taip, kad didžiausia stiprybe būtų reakcija į krizines situacijas. Visų nuomonių įgalinimas ir išklausymas, veiksmų suderinimas, atitikties teisės normoms būtinybė atima laiko. Neretai procesas varo į neviltį, bet „apeiti“ – praktiškai neįmanoma, nes bandymas tą daryti pats iš savęs nebūtų demokratiškas.

Jei tai vyksta kiekvienos šalies nacionaliniu lygmeniu, tai ką jau kalbėti apie tokius formatus kaip ES, kur tenka ieškoti konsensuso 27 valstybėms su skirtinga geografija, istorija, interesais ir kitais veiksniais. Kadangi ES neturi federalizuotos užsienio politikos (ir tokios šalys kaip Lietuva nėra šios idėjos entuziastės), tenka taikytis su esamais trūkumais. Dėl to sutarimas dažniausiai įvardijamas kaip „mažiausias bendras vardiklis“.

Ir visgi pirmadienio vakarą ES šalys susitarė. Europos Vadovų Taryboje, reaguojant į agresyvius Minsko veiksmus, nutarta uždrausti Baltarusijos avialinijoms skristi į ES oro erdvę, taip pat naudotis oro uostais; ES kompanijoms rekomenduojama vengti Baltarusijos oro erdvės (didžiosios kompanijos, tokios kaip SAS ir „Lufthansa“, atitinkamus sprendimus priėmė jau anksčiau); numatyta plėsti diplomatines ir ekonomines sankcijas, pirmą kartą taikiniu įvardijant ir ekonominius sektorius (iki šiol režimui taikomos sankcijos paliesdavo individualius asmenis ar įmones, dabar, tikėtina, aprėps plačiau – dėl to sankcijos bus griežtesnės, tačiau turės ir ryškesnį šalutinį poveikį prie režimo veiksmų neprisidedantiems asmenims).

Sankcijos, žinoma, tėra tarptautinės politikos įrankis. Sunku tikėtis, kad jos greitai ir radikaliai pakeis tokių režimų kaip Baltarusijoje elgesį. Tačiau jos pasitelkiamos, nes įrankių skalėje atiduria tarp dviejų netoleruojamų scenarijų: nereagavimo ir jėgos naudojimo.

Suprantama, tokia argumentacija skamba nuobodžiai. Kur kas paprasčiau pasakyti, jog „Vakarai eilinį kartą susimovė“. Toks argumentas visuomet sulauks populiarumo, ir teisingai atlieps europiečių polinkį lyderystę iškeisti į technokratiškumą.

Tik nėra lengva kalbėti apie konkrečius alternatyvius sprendimus, kurie neturėtų savų minusų (pvz., visiškas Baltarusijos ekonomikos „uždarymas“ kainuotų milijonams šios šalies gyventojų, ir anaiptol nebūtinai taptų panacėja žinant, jog Baltarusijos funkcionavimas tiesiogiai susietas su Rusijos rinka, kreditais ir žaliavomis).

Be to, Vakarų modelio bejėgiškumo konstatavimas suponuotų Rytų modelio efektyvumą. Pasaulis nėra toks, kokio norėtų retoriką su veiksmais ne visuomet suderinantys ES vadovai, bet nesikeičia jis ir pagal Lukašenkos ar Kremliaus lyderių paveikslą. Netgi priešingai, norint stabdyti režimams nepalankius pokyčius (pavyzdžiui, nuobodžiais biurokratiniais dokumentais įtvirtinimą Ukrainos ekonominę integraciją su ES), jiems tenka pasitelkti atvirą agresiją ir kaimyninių šalių teritorijų okupaciją. Efektingiau? Tikriausiai. Efektyviau? Vargu.

Tad Vakarai daug efektyvesni ilgalaikėje, ne trumpalaikėje perspektyvoje. Tam, kad būtų sulaikytas jaunas žurnalistas, kūręs turinį populiariame internetinės televizijos kanale, demokratinėms valstybėms nereikia kelti naikintuvų ir priverstinai nutupdyti keleivinių lėktuvų.

Tokie asmenys yra „grėsmė“ tik uždaroms autoritarinėms sistemoms, suvokiančioms kritišką nuomonę kaip nereprezentatyvios politinės sistemos egzistencinę riziką. Tai – ir raumenų demonstravimas bei nesiskaitymas su tarptautinėmis normomis, ir desperacija tuo pat metu.

Stabilumu besigyręs Lukašenkos režimas pasirodė esantis trapus tūkstančiams žmonių išėjus į gatves ir pareikalavus pokyčių. Kad ir kiek būtų skleidžiamos sąmokslo teorijos apie JAV/NATO/ES esą „kurstomus neramumus ir nupirktus protestuotojus“, didžiausia paskata reikalauti pokyčių yra kitų šalių pavyzdžiai.

Kaimynystėje regint gerokai sparčiau ekonomiškai augančias ir kur kas daugiau pilietinių laisvių užtikrinančias valstybes, paskata pokyčiams formuojasi savaime.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.