Valentinas Beržiūnas. Gitano Nausėdos doktrina

Nuo kadencijos pradžios Prezidentas Gitanas Nausėda sulaukia kritikos, kad neturi idėjų ir stokoja vizijos. Vis tik su tuo sutikti galima tik iš dalies. Prezidento tikslai, prioritetai ir vertybės vis labiau ir labiau ryškėja. Maža to, valstybės vadovo pozicija rezonuoja su visuomenės nuomone.

Kritika G. Nausėdai ypač sustiprėjo po Seimo rinkimų. Ne vieną mėnesį regime valdančiųjų ir jiems artimų žiniasklaidos atstovų bandymus menkinti šalies vadovą. Tai kardinaliai skiriasi nuo G. Nausėdos pirmtakės Dalios Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpio, kai tiems patiems žiniasklaidos atstovams ir politikams nerūpėjo D. Grybauskaitės priklausymas Komunistų partijai ar kadencijos metu vykę užkulisiniai žaidimai.

Ši ir kitos aplinkybės neleidžia kritikos, šiuo metu besiliejančios G. Nausėdos atžvilgiu, laikyti nešališka. Priešingai, dabartinio šalies vadovo vertinimai dvelkia subjektyvumu, dvigubų standartų taikymu, negana to, dažnai jie netgi neturi pagrindo.

Suverenumas, demokratiškumas ir tradicija

Ramiai ir be emocijų pažvelkime į G. Nausėdos idėjas ir sprendimus.

G. Nausėda demonstruoja turįs gana aiškią vidaus ir užsienio politikos viziją, kurią galima apibūdinti trimis sąvokomis – suverenumo, demokratiškumo ir tradicijos.

Neseniai vykusiame Europos Sąjungos valstybių vadovų susitikime Prezidentas nedviprasmiškai pasakė, kad esminiai politiniai sprendimai demokratiniame pasaulyje priimami tik dėl jų radus konsensusą šalių viduje, o ne juos primetant iš išorės.

„Tai (sureguliuosime tos pačios lyties asmenų santykius – V. B.) padarysime kaip suvereni valstybė. <…> Niekas negali nurodinėti mums arba teikti direktyvų, kaip turėtume išspręsti šį klausimą, kurio egzistavimą aš pripažįstu ir tikrai noriu, kad civilizuotos šių žmonių teisės būtų užtikrintos“, – tai citata iš prezidento pasisakymo ES viršūnių susitikimo metu.

Pastaruoju metu tarptautinėje sistemoje tapo populiaru mokyti, kaip turi elgtis viena arba kita valstybė. Štai, Tarptautinės dienos prieš homofobiją proga 15 valstybių ambasadoriai Lietuvoje parašė viešą laišką, kuriame palaiko Lietuvą kelyje už LGBTQ+ teises ir pabrėžia besitikintys, kad bus priimtas lyties atžvilgiu neutralus partnerystės įstatymas. Ar ambasadoriai pamiršo, kad Lietuva yra suvereni demokratinė valstybė? Ar nederėtų gerbiamiems užsienio valstybių atstovams labiau pasitikėti mūsų demokratine sistema ir gerbti Lietuvoje vykstančią atvirą politinę diskusiją?

Antroji G. Nausėdos doktrinos dedamoji – demokratiškumas. Apie tai Prezidentas kalbėjo dar rinkimų kampanijos metu, apie tai jis kalba dabar. Neseniai skaitydamas metinį pranešimą Seime, valstybės vadovas ragino esminiais klausimais rengti referendumus, taip pat pasisakė už jų inicijavimo sąlygų palengvinimą.

„Dar nesubrendome kaip demokratinė valstybė, jeigu politikai žvelgia į piliečius kaip į statistinius vienetus, kurių balsas reikalingas kartą per kelerius metus rinkimuose. Nuo kada pradėjome bijoti mūsų žmonių?“, – klausė G. Nausėda. O padėtį, kad iki šiol nėra priimtas konstitucinis Referendumo įstatymas, Prezidentas vadino „nedovanotina“.

Tai, kad svarbiausiais valstybei klausimais G. Nausėda ne tik ragina ieškoti plataus politinių jėgų konsensuso, bet ir siekia atsižvelgti į visuomenės nuomonę, yra teisingas kelias šalyje, kur atstovaujamoji demokratija išgyvena krizę. O apie šią krizę byloja itin menkas Lietuvos rinkėjų susidomėjimas rinkimais.

Pagaliau, Prezidento doktrina remiasi istoriniu ir kultūriniu socialinio gyvenimo pamatu. Tai yra, kad negalima prievarta „perauklėti“ visuomenės, pasitelkus vadinamąjį „buldozerio“ principą, kai, nesitariant su Tauta, Seime ar per kitas institucijas „stumiamos“ įvairios politinės iniciatyvos. Toks veikimo principas – ydingas ir net pavojingas (Plačiau skaityti čia).

Orientyras – Vidurio ir Rytų Europa

Aptariant užsienio politiką, kritikai pasigenda Prezidento dėmesio užsienio politikai. Maža to, jie stebisi Prezidento siekiu Užsienio reikalų ministerijoje matyti savo aplinkos žmones.

Neseniai viešojoje erdvėje nuskambėjo, kad Prezidentūra siekė, jog šalies vadovo vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė vadovautų Užsienio reikalų ministerijai. Kritikuojantieji dėl to – veidmainiauja.

Reikia priminti, jog, 2016 m., Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai laimėjus Seimo rinkimus, D. Grybauskaitė užsitikrino, kad tiek Užsienio reikalų, tiek Krašto apsaugos ministerijose darbuotųsi jos parinkti kandidatai į ministrus.

Atsakant į kritiką dėl dėmesio užsienio politikai, kyla klausimas – ar užsienio politika yra kalbėjimas apie užsienio politiką, ar konkretūs sprendimai, kurie leidžia užtikrinti šalies nacionalinį saugumą ir gerovę?

Vėlgi, žvelkime į konkrečius pavyzdžius. Vienas jų – G. Nausėdos pastangų dėka atitaisyti sugadinti santykiai su strategine partnere Lenkija. O juk be Lenkijos užnugario Lietuvos saugumas – sunkiai įsivaizduojamas. Kas gins Suvalkų koridorių?

Vidurio Europa ir Baltijos šalys turi ir daug bendrų ekonominių tikslų. Vienas jų – priešintis Rusijos ir Vakarų Europos šalių geoenergetiniams sandoriams, tarp jų „Nord Stream 2“, vykdomiems ciniškai ignoruojant Vidurio–Rytų Europos šalių ekonominius ir saugumo interesus.

ES viršūnių susitikime G. Nausėda principingai gynė poziciją, kad šiuo metu ne laikas svarstyti santykių su Rusija „perkrovimą“, kurį „bruko“ Berlynas ir Paryžius.

G. Nausėdos veiksmai patvirtina ir tai, kad šalies vadovas suvokia Vidurio Europos valstybių bendradarbiavimo reikšmę. O tai – neabejotinai strateginis Lietuvos tikslas, kuriam pasiekti reikia pasitelkti visus įmanomus užsienio politikos instrumentus.

Vidurio Europa buvo stipri tuomet, kai buvo vieninga. O kai regiono šalys nesutardavo, pastarosios tapdavo Rytų ir Vakarų galybių taikiniu. Taip nutiko XVIII a. pab. ir XX a. pirmojoje pusėje, taip gali nutikti ir dabar (Plačiau skaityti čia).

Šių grėsmių kontekste liūdna stebėti, kaip dalis Užsienio reikalų ministerijos ir Seimo Užsienio reikalų komiteto narių, užuot padėję Prezidentui formuoti ir vykdyti užsienio politikos sprendimus, siekdami pigių politinių taškų ne tik kad nebendradarbiauja su Prezidentūra, bet ir užsiima destruktyvia veikla, pavyzdžiui, viešai kritikuodami šalies vadovą ir tokiu būdu diskredituodami šalies užsienio politiką.

Galime kritikuoti, bet galime ir padėti. Šiandien, kai tiek Lietuvos vidaus, tiek užsienio politikoje matome daug iššūkių, turime daug neatsakytų klausimų ir neužbaigtų diskusijų, ne laikas politiniams žaidimams ir intrigoms, skaldančioms Tautą bei silpninančioms valstybę. Laikas padėti Prezidentui, o ne jį menkinti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.