Dr. Lina Strupinskienė. Dar vieni pirmalaikiai rinkimai Kosove: kas laukia toliau?
2021-02-13
Lina Strupinskienė. 26-osios genocido Srebrenicoje metinės: paskutinė genocido stadija – neigimas
Lina Strupinskienė, lrt.lt
Liepos 11 d. Bosnijoje ir Hercegovinoje minimos jau 26-osios genocido Srebrenicoje metinės. Prisimenamas vienas žiauriausių regione vykusio karo incidentų, kai per kelias vasaros dienas nužudyta daugiau nei 8 000 bošniakų vyrų ir berniukų, o priverstinai deportuota daugiau kaip 25 000 moterų ir vaikų. Karas Bosnijoje ir Hercegovinoje prasidėjo 1992 m., o 1993 m. Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba paskelbė Srebrenicą saugiąja zona. Joje prieglobsčio nuo karo baisumų ieškojo pabėgėliai iš aplinkinių regionų.
Manoma, kad 1995 m. liepą ten jau buvo apie 42 000 civilių (iš jų net 36 000 pabėgėlių), jie buvo nuolat puldinėjami Bosnijos serbų karinių pajėgų, laikomi beveik be maisto ir vandens, prižiūrimi vos kelių medikų ir saugomi JT taikdarių (Dutchbat karių). Humanitarinė krizė tęsėsi daugiau nei metus, kol Bosnijos serbų respublikos prezidentas Radovanas Karadžičius pasirašė dekretą „sukurti nepakeliamas visiško nesaugumo sąlygas, be jokios vilties išgyventi“.
Karinė ataka prasidėjo liepos 11 d. ir truko penkias dienas. Jos tikslas – sunaikinti. Po ilgus metus trukusių tyrimų identifikuotų aukų skaičius – 8 372. Jų kūnai sulaidoti masinėse kapavietėse, tačiau kai dalį jų atrado aplinkiniai gyventojai, kūnai ne vieną kartą perlaidoti tų pačių metų rudenį ir žiemą, siekiant sunaikinti bet kokius įvykdyto nusikaltimo įrodymus. Šiandien rasta beveik 100 skirtingų kapaviečių, kuriose sulaidoti Srebrenicoje nužudyti žmonės, identifikuota apie 7 000 palaikų, tačiau artimieji vis dar ieško apie 1 700 nužudytųjų kūnų. Identifikuotos aukos perlaidojamos Srebrenicos memorialo kapinėse Potočaruose.
Už šį nusikaltimą Hagos tribunolo ir vietos teismuose jau nuteista per 70 asmenų. Turbūt žymiausias nuteistasis – Bosnijos serbų respublikos prezidentas Radovanas Karadžičius, kurį Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai Hagoje nuteisė iki gyvos galvos už nusikaltimus žmonijai, karo nusikaltimus ir genocidą. Jo byloje galutinis sprendimas priimtas 2019 m. Bosnijos serbų karo generolas Ratkas Mladičius, atsakingas už žudynių organizavimą ir įgyvendinimą, šių metų birželį taip pat nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Vis dėlto, net ir esant gausybei surinktų įrodymų, daugiau nei 1 500 liudininkų parodymų, genocido neigimas aktyviai vykdomas pačioje Bosnijoje ir Hercegovinoje, kaimyninėje Serbijoje ir net Vakaruose. Ką reiškia genocido neigimas? Tai bet kokia pastanga paneigti įvykusį genocidą ar sumažinti įvykdyto nusikaltimo mastą. Dažniausiai neigimas traktuojamas kaip paskutinė genocido stadija. Po to, kai tauta ar jos dalis sunaikinta, lieka tik atminimas, kuris ir tampa paskutine genocido auka bandant įrodyti, jog nieko nenutiko.
2018 m. tuometis Bosnijos serbų lyderis Miloradas Dodikas (šiuo metu vienas iš trijų Bosnijos ir Hercegovinos prezidiumo narių) anuliavo žymųjį Srebrenicos komisijos raportą ir teigė, jog reikalingas naujas tyrimas. Netrukus sukurtos dvi komisijos: viena įvykiams Srebrenicoje, kita įvykiams Sarajeve tirti. Nepaisant didelio tarptautinės bendruomenės pasipriešinimo, komisijos pradėjo savo darbą, jų raportų turėjome sulaukti pernai, tačiau dėl pandemijos tai nebuvo padaryta.
Dabartinis Srebrenicos meras Mladenas Grujičius taip pat aktyviai neigia jo mieste vykdytą genocidą, nepritaria tarptautinių ir vietos teismų verdiktams, skleidžia įvairias sąmokslo teorijas apie dirbtinai išpūstus aukų skaičius. Per beveik kiekvienas stačiatikių Kalėdas Srebrenicoje būna incidentų, vykdomos provokacijos prieš vietos musulmonus, dažnai matomi plakatai su generolo Mladičiaus ar prezidento Karadžičiaus veidais. Vietos bošniakai ir Srebrenicos memorialo darbuotojai teigia mieste nesijaučiantys saugūs.
Be to, nacionaliniu lygiu jau gerą dešimtmetį tęsiasi kova už įstatymą, draudžiantį neigti Srebrenicos genocidą. Paskutinis toks bandymas buvo šių metų balandį, pataisas siūlė daugiausia bošniakų politikai, tačiau jos taip ir nebuvo priimtos. Šiais pakeitimais norėta apibrėžti, kas yra neapykanta ir jos kurstymas, numatyti bausmes už genocido neigimą, pateisinimą, karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui, pripažintų tarptautiniuose ar vietos teismuose, neigimą bei draudimą garbinti asmenis, nuteistus už karo nusikaltimus. Jiems iki šiol teikiami valstybiniai apdovanojimai, jų vardais vadinamos gatvės, parkai, stadionai, jiems statomi paminklai ir pan.
Genocido neigimas aktyviai vykdomas ir kaimyninėje Serbijoje, kuri oficialiai nepripažįsta, jog Srebrenicos žudynės gali būti prilyginamos genocidui. Pernai, prieš pat 25-ąsias Srebrenicos žudynių metines, serbų parlamentaras Vladimiras Djukanovičius iš valdančiosios Serbijos progreso partijos „Twitter“ paskyroje parašė žinutę, kuria sveikino serbų tautą su Srebrenicos išlaisvinimo diena ir dėkojo generolui Mladičiui už puikiai įgyvendintą karinę operaciją. Tuometis gynybos ministras Aleksandras Vulinas antrino, jog Serbijos žmonės patys yra genocido aukos, o ne jo vykdytojai. Tokią pačią poziciją palaiko ir dabartinis Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius.
Kai kaimyninėje Juodkalnijoje šių metų balandį teisingumo ministras Vladmiras Leposavičius, suabejojęs Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai sprendimų teisėtumu, buvo atstatydintas, o parlamentas priėmė rezoliuciją, draudžiančią genocido Srebrenicoje neigimą, Serbijos prezidentas piktinosi, jog tokie sprendimai tik demonizuoja serbų tautą.
Pasaulyje genocido neigimą palaiko Rusija, Kinija, Angola, Venesuela. Šios šalys 2015 m. JT Saugumo Taryboje balsavo prieš Srebrenicos įvykius genocidu pripažįstančią rezoliuciją. Ypač aktyviai neigimu užsiima Rusija, nuolat kvestionuojanti Hagos tribunolo legitimumą, vadinanti generolo Mladičiaus ir prezidento Karadžičiaus bylas politizuotomis. Vakaruose daugiausia tuo užsiima pavieniai akademikai, rašytojai.
Žymiausias pastarųjų metų pavyzdys – Austrijos rašytojas Peteris Handke, kuriam 2019 m. įteikta Nobelio literatūros premija. Handke apdovanotas daugybe valstybinių Serbijos apdovanojimų už „kovą už tiesą“, dalį jų jis gavo tiesiai iš karo metų Serbijos prezidento Slobodano Miloševičiaus rankų. Nepaisant visame pasaulyje vykusių protesto akcijų, Nobelio premiją teikianti Švedijos karališkoji mokslų akademija išplatino pranešimą, jog jie tiki atvira visuomene ir stengiasi suteikti erdvės įvairioms nuomonėms apie autorius ir jų kūrybą. Tai turbūt vienas skaudžiausių smūgių Bosnijos ir Hercegovinos karo aukoms ir jų artimiesiems, nes vykdyto genocido faktas prilyginamas „skirtingoms nuomonėms ir interpretacijoms“.
Dažniausiai pasitaikančios genocido neigimo teorijos ginčija realų aukų skaičių (pvz., dabartinis Srebrenicos meras ir Bosnijos ir Hercegovinos prezidiumo narys Miloradas Dodikas dažnai mini 2 000 aukų), ginčija aukų tapatybę (teigiama, jog jie buvo kariai, o ne civiliai) arba kalba apie antiserbišką konspiraciją (pvz., teigiama, jog Hagos tribunolas susimokęs prieš Serbiją, jog už viską atsakingi musulmonų teroristai, jog jie patys žudė savus ir pan.).
Tokios tendencijos gajos net ir praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus po Srebrenicos žudynių ir kuo toliau, tuo labiau intensyvėja. Tai tikrai kelia nerimą, nes genocido neigimas įgalina vietos nacionalistus ir pateisina vykdytą smurtą, taip projektuojama tikimybė pasikartoti konfliktui.
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
