Mažvydas Jastramskis. Žodis – didelė Prezidento atsakomybė

Su didele galia ateina didelė atsakomybė. Šį principą išpopuliarino komiksų herojus Žmogus voras.

Su dideliu populiarumu ateina didelė atsakomybė. Tokį principą turi suprasti prezidentas Gitanas Nausėda.

Ne dėl to, kad viešoji erdvė yra negailestinga. Ir nors su formaliomis galiomis Nausėda susitvarko gana neblogai, jį tarkuos už komunikaciją ir pažiūras. O todėl, kad prezidento viešas žodis irgi yra galia. Ir jis negali būti savitikslis – tik maitinti institucijos populiarumą.

Konstitucinis planas Lietuvos prezidento instituciją apibrėžia daugiau kaip politikos arbitrę, moderatorę. Formaliosios valstybės vadovo galios yra reaguojančios, skirtos valdžios pusiausvyrai – visų pirma tai paskyrimai (teikimai) į aukštus postus ir Seimo įstatymų veto.

Paradoksalu, bet apie šias esmines Lietuvos prezidento galias dabar kalbama mažai.

Gal todėl, kad nėra daug ką kritikuoti. Nuo Seimo kadencijos pradžios be didelių ginčų susitarta dėl generalinės prokurorės, Valstybės kontrolieriaus pavaduotojos, Konstitucinio teismo pirmininkės. Prezidentas ką tik vetavo strateginių valstybės įmonių pertvarkos įstatymą. Bet susisiekimo ministras Marius Skuodis sako, kad viskas yra gerai, matymas su prezidentūra sutampa.

Daug nediskutuojame ir apie Nausėdos užsienio politiką – dar vienas svarbus prezidento institucijos baras. Vėlgi, gal todėl, kad esminės kryptys, kas susiję su Rytais ir Lietuvos saugumu, neprieštarauja vyriausybei. Jei nežiūrėsime į ginčą dėl atstovavimo Europos vadovų taryboje, darbų pasidalijimai irgi lyg veikia – per migracijos krizę užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis važinėja po Turkiją ir Iraką, prezidentas kalba telefonu su Angela Merkel.

Štai apie ką daug kalbame – apie patį prezidento kalbėjimą. Bet ne tą, kur telefonu su Europos lyderiais, o viešą. Skirtą Lietuvos visuomenei.

Viešo žodžio galia, kurią turi tiesiogiai rinktas prezidentas-moderatorius, nėra Lietuvos išradimas. Tai neformali galia. Į konstitucijas neįrašoma, tačiau ją ignoruoti būtų klaida. Viešomis kalbomis, kurios gali būti ir reguliarios (metinis pranešimas), ir paties prezidento iniciatyva (kreipimasis į žiniasklaidą), prezidentai gali daryti įtaką politikos darbotvarkei.

Pavyzdžiui, nors Portugalijos prezidentai nėra itin galingi, politikos tyrėjas Rui Graca Feij akcentuoja: po jų viešos kritikos atsistatydino ne viena šalies vyriausybė. Atitinkamai galima prisiminti, kad būtent prezidento žodis ir Lietuvoje yra prisidėjęs prie dviejų premjerų ir eilės ministrų pasitraukimo iš pareigų. Su prezidento žodžio galia reikia skaitytis.

Nors ši galia nėra įrašyta Konstitucijoje, bet ji turi vieną konstitucinį šaltinį – tiesioginiai rinkimai, duodantys platų mandatą. Prezidentas įprastai yra pareigūnas, už kurį balsavo daugiausiai šalies gyventojų. Antras žodžio galios šaltinis yra prezidento populiarumas. Kad ir kas eitų pareigas, šia institucija, atmetus išimtis, pasitiki apie 50-60 procentų Lietuvos gyventojų.

Ir čia atsiranda pagunda šaltinį maitinti jo paties vandeniu. Prezidentas yra populiarus, todėl gali kalbėti ir jo klauso. Prezidentas kalba tai, ką nori girdėti žmonės (arba nekalba to, ko jie nenori girdėti) ir lieka populiarus.

Bet taip prezidento institucija tampa savitiksle. Prezidentas tada pamiršta savo esminę funkciją – moderatoriaus ir arbitro. Ginti demokratiją ir konstituciją. Užtikrinti valdžių pusiausvyrą.

Be Rolando Pakso (aišku, ten būta ir kitų didelių problemų – Nausėda kol kas tikrai su juo yra nelygintinas), kiti Lietuvos prezidentai į šiuos spąstus su visam nepakliuvo. Tačiau apraiškų, kai žodžio galia naudojama ne visai tinkamai, būta. Iš to mokytis tikrai nereikėtų.

Yra keli būdai, kaip prezidentai naudoja savo viešą žodį.

Pirmas – kai reikėtų kalbėti, bet visgi nekalbama (arba kalbama per tyliai). Į antros kadencijos pabaigą Valdas Adamkus mažai priešinosi LEO LT sudarymui. Dalia Grybauskaitė neaukojo savo (tuo metu labai didelio) populiarumo tam, kad nesubujotų Garliavos istorija.

Gitanas Nausėda ilgai vengė pasakyti savo poziciją Šeimų maršo atžvilgiu. Ir kai prabilo, vis tiek liko neaišku, ką jis galvoja apie spjūvius į pandemiją ir anti-liberalų agresyvumą. Dar daugiau, patarėjo lūpomis išsakytas sveikinimas galėjo sudaryti įspūdį, kad prezidento institucija nebyliai palaiko su demokratija ir teise gerokai prasilenkiančius veiksmus. Prezidentas nieko nesakė, kai prie Seimo susirinkę maršistai šūkavo apie kartuves parlamentarui.

Praleista proga prisiimti didelę atsakomybę. Pavojingai praleista.

Kitas viešo žodžio netinkamas naudojimas – kalbama, kai geriau gal būtų nekalbėti. Arba kalbėti kitaip. Žiūrint retrospektyviai, Adamkaus parama Naujajai politikai davė Pakso vyriausybę ir naujų, bet nieko kokybiškai naujo nesukūrusių, partijų bangą. Grybauskaitė dažnai perspausdavo, kritikuodama politines partijas – instituciją, kuri tiesiog būtina šiuolaikinei demokratijai.

Aštriai kritikuodamas Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM) ir Arūną Dulkį dėl stringančios vakcinacijos, Nausėda greitai važiuoja šia kryptimi. Ar Lietuvoje su skiepijimo mastu yra problemų? Taip. Ar prezidento kritika kažką iš esmės pakeis SAM sistemoje? Ne, ir nereikia. Tai, kad mūsų sveikatos infrastruktūra suveikė gerai, parodė skiepijimo pradžia, kai Lietuva kurį laiką buvo tarp pirmųjų ES valstybių. Pridedant savivaldybių pagalbą, sistema pasiteisino.

Dabartinė situacija rodo, kad kažkas ne taip yra ne SAM ar infrastruktūroje, o pačioje visuomenėje. Toje, kurios dauguma prezidentu Nausėda pasitiki. Čia prieiname prie trečio būdo, kaip prezidentai gali naudoti viešą žodį. Kalbėti, kai reikia kalbėti. Kalbėti, net jeigu tai nebus gerai populiarumui.

Prezidentas turėjo ne vieną pasirinkimą, kaip adresuoti nepakankamos vakcinacijos problemą (kuri ir taip akivaizdi). Viešai kreiptis į visas partijas – prašyti jų lyderių, kad skiepytųsi viešai ir ragintų savo rinkėjus. Ramūnas Karbauskis ir Viktoras Uspaskichas neturi menkiausio intereso padėti SAM. Tačiau po prezidento žodžio dinderį mušti jiems būtų žymiai sunkiau.

Pasakęs A (kad tiki motyvacijos jėga), pasakyti ir B. Apjunkime pajėgas ir pradėkime masinę komunikacijos kampaniją. Kuo greičiau. Vyriausybė tepradeda organizuoti loterijas, šokoladukų ir kvietimų į kiną dalybas. Alaus (nealkoholinis) ir skalbimo miltelių, jei jau prireiks. O aš, valstybės prezidentas, važiuosiu į susitikimus su rinkėjais. Į Karoliniškes, Kauną, Biržus ir kiekvieną Žemaitkiemį. Visur savo žodžio galia bandysiu įtikinti žmonės, kad skiepytųsi.

Gal taip prarasiu populiarumo. Bet prarasiu žinodamas, kad prisiėmiau didelę atsakomybę. Dėl gero tikslo.

Tokių prezidento žodžių labai trūksta. Ir atsakomybės.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.