Viliau, institute baigei bakalauro ir magistro studijas. Papasakok, apie tai, kaip atsidūrei VU TSPMI. Kas lėmė tavo sprendimą studijuoti institute?

Dar vaikystėje itin domino politinės Lietuvos realijos, valstybių istorija ir jų santykiai. Devintoje klasėje suvedžiau pomėgius su potencialiomis studijų programomis ir atsitrenkiau į politikos mokslus. Tuomet, kaip ir dabar, TSPMI žmonės buvo įvykių sūkuryje bei bandantys to sūkurio prasmę paaiškinti. Todėl natūraliai norėjosi ateitį sieti su vieta, ugdančia pačius geriausius.

Koks įvykis ar prisiminimas labiausiai įstrigo studijų institute metu?

Įstrigo visas laikotarpis VU TSPMI. Tai neabejotinai buvo vienas svarbiausių mano asmenybės formavimosi periodų. Naujai pažinau pasaulį, atradau nuomonių įvairovės, diskusijos grožį, jau nekalbant apie šūsnį pažinčių, davusių ne vieną itin artimą žmogų ir po studijų.

Veikiausiai niekad nepamiršiu „sukrėtimo“ jausmo, patirto dėstytojų darbo dėka. Ypatingai pirmuose kursuose, jos ir jie be gailesčio niokojo paauglišką „visažinio“ būseną, taip suteikdami įrankius susikurti savo asmenybę. Iki šiol pamenu tylą, neįprasta reiškinį maždaug dešimties rūkančių grupiokų būryje, po stogą nurovusios paskaitos.

Jau beveik dešimtmetį dirbi žurnalistu. Kaip atrodo žurnalisto diena? Kas šioje profesijoje tave labiausiai žavi?

Žurnalistai mėgsta sakyti, kad kiekviena diena – skirtinga. Nesutikčiau. Domėjimasis, bendravimas, rašymas (filmavimas, jei dirbi TV, ar įrašinėjimas, jei radijuje), planavimas. Tai yra kasdienybė, tik veiksmų eiliškumas ne visada toks pat.

Didžiausias tokios profesijos patrauklumas slypi nuolatiniame poreikyje tobulėti. Privalau kasdien sužinoti ką nors naujo, todėl kur kas lengviau išsklaidyti kasdienybės rutiną.

Viename iš socialinių tinklų mini, jog rašymas – kūrybinis ar analitinis – yra tai, ką darai geriausiai. Gal gali pasidalinti, kas padeda palaikyti tavo kūrybiškumą?

Darbas. Kūrybiškumą palaikyti padeda darbas. Skirtingai nei mokė knygos ar filmai, ne mūzų paieškos, o disciplina yra pagrindinis kūrybiškumo variklis.

Esi vienas iš tinklalaidės „Proto Pemza“ sumanytojų ir įgyvendintojų. Kaip kilo idėja kurti tinklalaidę? Kuo „Proto Pemza“ išsiskiria iš kitų tinklalaidžių?

Beveik dešimtmetį klausę podcast‘ų, su trimis draugais (du kurių, beje, taip pat iš VU TSPMI) susigalvojome išbandyti, ar ko nors išmokome. Kartu tai buvo ir būdas susikurti prasmę globalios pandemijos ir, rodos, nesibaigiančios saviizoliacijos metu.

Kol kas „Proto Pemza“ yra vienintelė tinklalaidė Lietuvoje, pasakojanti istorijas. Kiekviena laida yra lyg VU TSPMI rašto darbas, reikalaujanti ne ką mažiau laiko, pasiruošimo ir pastangų. Stengiamės, kad epizodai būtų ne apie mus, o apie žmones, istorijas, kurias pasakojame. Ir, žinoma, ne per daug rimtai.

Ko palinkėtum būsimiems VU TSPMI pirmakursiams?

Norėčiau, kad man kas nors būtų pasakęs, kad keturi ar šeši metai institute prabėgs kaip akimirka. Palinkėčiau nepamiršti laikinumo. Taip pat ir maksimaliai pasinaudoti dėstytojų žiniomis, pažinti savo kursiokus ir neužsidaryti vien su ideologiškai artimais žmonėmis.