Ramūnas Vilpišauskas: Politinio konflikto Lietuvoje ypatumai

Pastarojo meto vieši protestai Lietuvoje rodo, kad šalyje įsigali identiteto konfliktu apibūdinama politika. Nors prieš skiepijimąsi pasisakančių retorikoje dažnai naudojamas žmogaus teisių argumentas, tačiau kiti jų reiškiami įsitikinimai ir bendros akcijos su tradicines vertybes akcentuojančiais aktyvistais rodo, kad ilgai po nepriklausomybės atkūrimo politikoje dominavusią skirtį, kurią apibūdino požiūris į sovietinę praeitį, keičia kitose Vakarų šalyse matomas konfliktas tarp tradicinių bei žmogaus teises akcentuojančių vertybių. Tai veikiausiai mažina konstruktyvaus dialogo visuomenėje galimybę.

Lietuvoje krizių metu vis labiau ryškėja nauji politinio konflikto bruožai, kurie gali apibrėžti kitų Seimo ir prezidento rinkimų baigtį. Tradicinių šeimų gynėjų akcijos bei vieši protestai prieš nelegalių imigrantų laikiną apgyvendinimą, taip pat pavasario Seimo sesijoje įvykusi diskusija ir balsavimas dėl Partnerystės įstatymo vis labiau atskleidžia identiteto politikos svarbą Lietuvoje. Atrodytų, kad tai tėra ženklas, jog Lietuva ir šiuo požiūriu eina jau daugelio kitų Vakarų pasaulio valstybių keliu.

Juk po D.Trumpo išrinkimo JAV prezidentu 2016 m. bei kiek anksčiau tais pačiais metais Jungtinėje Karalystėje įvykusio Brexit referendumo ne vienas akademikas teigė, jog tai buvo imigracija bei tradicinių vertybių nunykimu susirūpinusių rinkėjų protesto balsavimo rezultatas. Kaip teigia F. Fukuyama, dabar politiką apibrėžia ne tiek ekonominiai bei ideologiniai ginčai, kiek identiteto klausimai. Jo nuomone, kairiesiems dabar labiau rūpi ne darbininkų teisės, socialinė gerovė ir perskirstymo programos, o marginalizuotų visuomenės grupių, t. y. etninių, seksualinių ir kitų mažumų teisės. O dešinieji labiau susitelkę ne į valstybės vaidmens ekonomikoje mažinimą ir rinkos įgalinimą, bet į nacionalinio identiteto, siejamo su rase, tautybe ir religija gynimą.

Tiesa, ši tezė apie tradicinių ideologinių politikos skirčių nunykimą yra ginčijama. Nemažai darbų, nagrinėjančių balsavimą JAV ir Jungtinėje Karalystėje, akcentuoja ekonomines ir socialines priežastis, minėdami jau keletą dešimtmečių stagnuojančias vadinamosios vidurinės klasės pajamas be didėjančią nelygybę. Tiesa, apie pastarąją daug rašantis B. Milanovič teigia, jog nelygybės tendencijų vertinimas priklauso nuo to, kaip ji matuojama ir negalima vienareikšmiškai teigti, jog ji pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje išaugo. Tačiau ir jo analizė rodo, kad JAV nemažos dalies gyventojų pajamos stagnavo, o ne vienas analitikas mato sąsajas tarp nedarbo lygio, nelygybės bei balsavimo prieš įprastą ekonominio atvirumo ir tarptautinės integracijos politiką siūlančias partijas.

Kiek šie du aiškinimai gali padėti suprasti tai, kas dabar vyksta Lietuvoje? Pirmiausia, reikėtų pabrėžti, kad tvirtesniems vertinimams trūksta duomenų. Tačiau galima būtų pateikti keletą pastebėjimų, kurie leistų platesniame kontekste apgalvoti tai, kas vyksta Lietuvoje. Kaip rodo kolegų, pavyzdžiui, A.Ramonaitės ir M.Jastramskio tyrimai, Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo ilgą laiką dominavo skirtis tarp požiūrio į sovietinę praeitį, kuri užgožė įprastą ideologinę skirtį tarp kairės ir dešinės dėl požiūrio į valstybės vaidmenį ekonomikoje. Paprastai kalbant, ginčai šeimose vykdavo apie tai, ar balsuoti už V. Landsbergį, ar už A. Brazauską, o ne ar už mažesnius, ar didesnius mokesčius bei atitinkamas viešąsias išlaidas. Skirtingų valdančiųjų koalicijų vyriausybių sprendimai irgi neatspindėjo įprastos skirties – G. Vagnoriaus vyriausybė buvo artimesnė kairiesiems savo ekonomine ir socialine politika nei A. Brazausko.

Ilgainiui Lietuvoje trys tradicinės centristinės partijos – konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai – vis intensyviau ieškojo savo vietos įprastoje kairės-dešinės ideologinėje skalėje. Apie tai daug diskutavo pagrindiniai kandidatai 2019 m. prezidento rinkimuose. Tačiau Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos iškilimas 2016 m., COVID-19 pandemija, Laisvės partijos iškilimas 2020 m. bei šios vasaros migrantų krizė į pirmą vietą Lietuvos politikoje iškėlė konfliktą dėl identiteto klausimų. Tradiciniai valstybės vaidmens klausimai ir toliau lieka antraeiliais.

Kas konkrečiai rodo identiteto politikos iškilimą Lietuvoje? Liberalų siūlymai dėl partnerystės ir tradicinės šeimos gynėjų aktyvumas, liberalų siūlymai dėl naujų mokesčių, siejamų su klimato kaita, konservatorių sprendimai dėl migracijos krizės valdymo, skilimai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje bei jos frakcijoje, iniciatyvos kurti krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą ir pan. Tiesa, vidinis ginčas Lietuvos socialdemokratų partijoje dėl partnerystės įteisinimo reikalų rodo, kad ši partija vis dar ieško savo vietos identiteto politikos skalėje. Tačiau tokia jos taktika yra rizikinga, nes pandemijos metu ginčai dėl valstybės vaidmens ekonomikoje susilpnėjo ir įsitvirtino kaip reta stiprus konsensusas dėl poreikio skolintis ir remti verslą. Tad beliks tik remtis naujos vadovės populiarumu, o ne programinėmis nuostatomis.

Ginčai dėl valstybės vaidmens gali atsinaujinti, kai teks priimti sprendimus dėl ekonomikos skatinimo priemonių nutraukimo, tačiau kol kas diskusijos apie tai yra įdomios tik siauram ratui analitikų. O Lietuvos ekonomikai santykinai gerai atlaikius pandemijos sukeltą krizę tik reikšmingas kainų padidėjimas gali sugrąžinti ekonomikos rūpesčius į politinių ginčų lauką. Kaip rodo šios vyriausybės dėmesys pensijų reformai, konservatoriai jau pasimokė iš ankstesnių klaidų ir siekia atsikratyti jiems priskiriamos pensijų karpytojų etiketės. Ekonominiai ir socialinio teisingumo klausimai keliami ir diskusijose dėl paramos nelegaliems migrantams ar galimų ribojimų dirbti tiems, kurie nenori skiepytis. Beje, kalbantys apie žmonių teisę nesiskiepyti paradoksaliai performuluoja tradicinius liberalų akcentus, nors veikiausiai jie rinkimuose nebalsuoja už tas partijas, kurios agituoja riboti valstybės vaidmenį žmonių gyvenime. Bet gal tie idėjiniai prieštaravimai, aiškiai matomi pasisakančiųjų viešuose protestuose, neturėtų stebinti, nes čia ideologinio nuoseklumo ir neverta ieškoti. Ši terminologija dėl diskriminacijos bei žmogaus teisių yra panašesnė į identiteto politikos ginčus. Identiteto politikos stiprėjimas veikiausiai reiškia politinio ir visuomeninio dialogo galimybės silpnėjimą, kurį dar labiau aštrina socialinių tinklų naudojimas bei geopolitinė Lietuvos aplinka.

Švietimas yra dažniausiai pateikiamas receptas ekonominėms ir socialinėms problemoms spręsti. Švietimas ir įgūdžių nuolat mokytis ugdymas gali padėti susitvarkyti su globalios konkurencijos ir technologinės pažangos sukeliamais darbo rinkos pokyčiais. Tiesa, švietimas taip pat turėtų padėti atsirinkti pelus nuo grūdų diskusijose apie skiepus ar tarptautinio bendradarbiavimo privalumus ir trūkumus. Bet matome, kad viešų diskusijų apie tai nepakanka, o vyriausybės komunikacija apie sankcijas, kurios turėtų skatinti skiepytis neapsisprendusius, stiprina tvirtą nuomonę šiuo klausimu turinčių konfliktą. Ekonominės ir socialinės problemos gali būti išsprendžiamos viešosios politikos priemonėmis. O žmonių orumo ir statuso pripažinimo iššūkis yra daug sudėtingesnis. Be to, paprasčiau nustatyti ir pagrįstai nubausti įstatymus pažeidusius riaušių dalyvius, nei pasiekti protus ir širdis tų, kurie dvejoja, kaip elgtis ir kuo tikėti krizių metu.

Tokiais dvejojančiais mėgina pasinaudoti ir politinių tikslų turintys veikėjai Lietuvoje, ir, tikėtina, autoritarinių kaimyninių šalių valdantieji. Identiteto politikos konflikto stiprinimas jiems naudingas, nes ekonominės, socialinės bei gyvenimo kokybės rodikliais autoritariniai režimai daug mažiau gali pasigirti. O šalies viduje siekiantiems rūpintis valstybe ir bendru gėriu iššūkis sugebėti pasiekti kitaip galvojančius tampa ypač sudėtingas.

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.