Linas Kojala. Angelos Merkel skambutis į Minską
Europos Sąjunga kryptingai laikėsi pozicijos laikyti Aleksandrą Lukašenką nelegitimiu faktiniu Baltarusijos režimo lyderiu. Todėl su juo nebuvo tiesioginio kontakto nuo pat „rinkimų“ 2020 metų vasarą. Tikėtasi, kad tokia diplomatinė izoliacija – ne pirmoji Lukašenkai– veiks kaip papildoma spaudimo priemonė.
Pirmadienį įvykęs Merkel skambutis neabejotinai kilsteli Lukašenkos statusą, net jei oficialiame Vokietijos Kanclerės Kanceliarijos pranešime pabrėžtinai akcentuojama, jog „Kanclerė kalbėjosi su ponu Lukašenka […]“ (t. y. jis, savaime suprantama, neįvardijamas kaip prezidentas, šalies vadovas ar pan.).
Kartu tai leis Lukašenkos propagandai teigti, kad šantažo, žaidimo žmonių likimais ir agresyvių veiksmų būdu gali pavykti išsireikalauti ES švelninti poziciją. Tai jau vyksta – sakoma, kad Europa lenkiasi Baltarusijai. Nenuostabu – juk Lukašenka tiesioginio dialogo reikalavo jau ne vieną savaitę, mainais žadėdamas iškart išspręsti krizę.
Tokį veiksmą, ko gero, galėjo atlikti tik Merkel. Ne tik dėl savo ilgamečio ryškiausios Europos politinės lyderės statuso ar šaltojo karo metu įgytų rusų kalbos žinių. Galima beveik neabejoti, kad šis žingsnis buvo derintas su partneriais ES. Be to, už kelių savaičių ji baigs darbą Vokietijos vyriausybėje ir užleis poziciją kitos partijos, Socialdemokratų, lyderiui. Tad Merkel savaime „nesuriša rankų“ būsimai Vokietijos vyriausybei keisti jos pasirinktą kursą (nors centro kairieji Vokietijoje tradiciškai linkę ieškoti politinio dialogo su Kremliumi ir jam artimais veikėjais).
Galiausiai, žinant Merkel veikimo modelį, nėra pagrindo manyti, jog tai buvo impulsyvus veiksmas. Vokietija ir kitos ES šalys tikrai supranta skambučio politinę kainą. Jei visgi nuspręsta skambinti, galime manyti, kad pasienyje kylančios eskalacijos rizikos traktuotos kaip itin didelės ir reikalaujančios ypatingų sprendimų. Kitaip tariant, eskalacijos grėsmės vertinamos kaip reikšmingesnės nei politinė kaina, sumokama mezgant dialogą su nelegitimiu Lukašenka.
To negalima atsieti ir nuo platesnio geopolitinio konteksto. NATO Generalinis Sekretorius Jensas Stoltenbergas pirmadienį išreiškė susirūpinimą dėl aštrėjančios situacijos Ukrainos-Rusijos pasienyje.
Jau kurį laiką netyla kalbos apie Rusijos pajėgų telkimą ir galimą eskalaciją, iššaukusios nestandartinius Europos lyderių pareiškimus – pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas pokalbyje su Vladimiru Putinu pareiškė, jog prancūzai yra pasirengę ginti Ukrainos teritorinį vientisumą. Net keli karštieji taškai tuo pačiu metu Senajam žemynui, tebesikamuojančiam su pandemija ir kol kas neturinčiam bendros užsienio politikos, yra kiek per daug.
Šio Merkel veiksmo kaštus gali kiek sušvelninti tolesnė principinga laikysena – sankcijų Minsko režimo atstovams griežtinimas, atgrasymo Baltijos šalyse ir Lenkijoje stiprinimas, nuosekli parama persekiojamai Baltarusijos pilietinei visuomenei. Prie to prisideda ir spaudimas Rusijai: šiandieninis Vokietijos reguliuotojo sprendimas dėl „Nord Stream 2” sertifikavimo suspendavimo galėtų būti to pavyzdys.
Taip pat, žinoma, padėties pasienyje stabilizacija. Tačiau Baltarusijos režimo keliama grėsmė niekur nedings, kaip ir faktas, jog migracijos (ne)valdymas dar kartą parodytas kaip ES Achilo kulnas.
Perspausdinta iš delfi.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
