Kęstutis Girnius. Suverenumas ir solidarumas užsienio politikoje

Kiekviena suvereni šalis turi teisę vykdyti savarankišką savo šalies interesus puoselėjančią užsienio politiką. Antra vertus, daugelis šalių priklauso įvairioms sąjungoms ir įsipareigoja savo suverenumą šiek tiek apriboti, siekiant priimti bendrus sprendimus ir juos įgyvendinti. Idealiame pasaulyje suverenumas ir solidarumas vienas su kitu derėtų, nebūtų didesnių prieštaravimų, o retais konflikto atvejais būtų mechanizmų, kurie leistų nesutarimus sklandžiai išspręsti. Bet gyvename ne tokiame pasaulyje, o tame, kuriame valstybės, giedodamos ditirambus solidarumui, įtariai žiūri į savo partnerius.

Nelegalių migrantų krizės akivaizdoje Lietuva laukia tvirtos Briuselio ir ES šalių paramos. Ir skuba kritikuoti partnerius, jei net įtaria, kad jie gali imtis veiksmų, kurie kenktų tariamiems Lietuvos interesams. Aiškiausias pavyzdys – tai Vokietijai taikoma kritika, kai buvo manoma, kad kanclerė A. Merkel tariasi su Baltarusijos vadovu A. Lukašenka ir gal net ketina iš ES ruošiamų sankcijų Baltarusijai sąrašo išbraukti jos valstybinę oro bendrovę „Belavia.“ Landsbergis nesiteikė Vokietijos pareigūnų paklausti, ar tie gandai bet kiek atitinka Vokietijos planus. Solidarumo labui be pagrindo buvo metamas šešėlis ant sąjungininko, tad demonstruojama akivaizdi solidarumo stoka.

Landsbergis nėra vienintelis Lietuvos politikas, pabrėžiantis vienybės svarbą, kai ta vienybė būtų Lietuvai naudinga. Prieš pusantros savaitės Lietuvos ambasadorius migracijai Linas Linkevičius teigė, kad atskirų valstybių, supraskite, Vokietijos, vadovų bendravimas su Lukašenka kenkia Bendrijos vienybei ir gali būti išnaudotas Minsko režimui siekiant politinės naudos. Lygiagrečiai vykstantys „kažkokie nacionaliniai kanalai“ esą gali sukelti grėsmę ryžtingam ir efektyviam sankcijų pobūdžio veikimui. Prileidžiu, kad Linkevičius, kaip ir Landsbergis, nežinojo ir ne itin stengėsi sužinoti tai, ką Vokietija daro ir ko ji siekia.

Premjerė Ingrida Šimonytė aiškino, kad Europos Komisijos techninės derybos su Minsko atstovais, sprendžiant migrantų krizę, turi būti koordinuojamos su tomis šalimis, kurios yra priešakinėse linijose, „tai yra ir su Lietuva, ir su Lenkija, ir su Latvija, ir kad nebūtų priimami tokie sprendimai, kurie neleis išspręsti situacijos iš esmės.“ Šiam principui negalima nepritarti, jį itin pabrėžia Lenkija. Jos prezidentas A. Duda tiesiai šviesiai pasakė, kad Varšuva nesutiks su jokiu migracijos krizės pasienyje su Baltarusija sprendiniu, aptartu ar priimtu jai nedalyvaujant.

Krizės veikiamos šalys turi dalyvauti priimant svarbiausius sprendimus. Bet Latvija, Lenkija ir Lietuva nėra vienintelės tiesiogiai paveiktos ES šalys. Nevalia užmiršti Vokietijos, tos šalies, į kurią veržiasi nelegalūs migrantai. Jei sulaikytiems migrantams būtų suteikta teisė laisvai keliauti, po vienos savaitės Lietuvoje, ko gero, būtų 40, o ne 4000 migrantų, visi kiti būtų išvykę į Vokietiją. Jau prieš kurį laiką Berlynas sustiprino savo sienos su Lenkija apsaugą, siekdamas sutramdyti atvykėlių srautus. Lapkričio pradžioje jau beveik 7000 migrantų buvo kirtę Vokietijos sieną, didžioji dauguma spalį, kai kasdien atvykdavo iki 250 žmonių.

Vokietijai priekaištaujama, kad ji išvis tariasi su Baltarusija, esą pokalbius turėtų vesti tik Briuselis ir ES pareigūnai. Tokia taisyklė ar norma nebūtų racionali. Pirma, ji perdėm riboja atskirų šalių suverenumą ir veikimo laisvę. O mažos šalys, kaip Lietuva, turėti itin branginti veikimo laisvę, kad liktų veikimo laukas, kuriame nereikia derinti veiksmų su galingesniais partneriais. Kol laikomasi bendrų nutarimų, turėtų būti leidžiama įtakingoms valstybėms, kaip Vokietija ar Prancūzija, savo galią naudoti kaip svertą įvykiams paveikti. Toks elgesys veikiau turėtų būti skatinamas, o ne smerkiamas, nes Berlynas ar Paryžius, skirtingai negu ES, gali greitai priimti sprendimus ir mobilizuoti savo resursus, tad daryti deramą spaudimą.

Nors dabar Lietuva reikalauja solidarumo ir vienybės, ji linkusi vykdyti savarankišką politiką. Lietuva pati nutarė mesti iššūkį Kinijai ir peržengti jos raudonąją liniją dėl ryšių su Taivanu, nederinusi savo pozicijos su ES partneriais, kurie, veikiausiai, būtų pasiūlę laikytis santūriau. Lietuva, kaip suvereni šalis, gali nuspręsti, su kuriomis šalimis bendraus ir kokiu būdu, bet Kinija, kaip suvereni šalis, gali nutarti taikyti sankcijas ar kitaip bausti šalis, kurios pažeidžia jos interesus. Lietuva negali skųstis, nes ji yra itin entuziastinga sankcijų Rusijai ir Baltarusijai šalininkė, apgailestaujanti, kad jų nėra daugiau ir griežtesnių.

Manau, kad Lietuva gerai darė pasitraukdama iš Kinijos ir Rytų Europos bendradarbiavimo platformos 17+1. JAV ir Vokietija palaikė šį nutarimą, bet vargu, ar Lietuva derino savo nutarimą su visomis 17 šalių. Veikiausiai ne, nes būta tylių skundų, kad Lietuva turėjo trauktis ne viena, bet subūrusi platesnės apimties koaliciją ir išvysčius alternatyvą.

Būta daug kitų atvejų, kai Lietuva priėmė sprendimus, kurie prieštaravo bendrai ES linijai, pvz., kai ji pradėjo tiekti ginklus Ukrainai. Lietuva beveik be išimčių palaiko JAV, o ne savo ES partnerius, kai Briuselis ir Vašingtonas nesutaria kuriuo nors klausimu. Bręstančiame konflikte tarp ES ir Lenkijos, Lietuva veikiausiai nepalaikys daugumos. Ir tai jos teisė.

Narystė ES nereiškia, kad Lietuva turi atsisakyti nepriklausomos užsienio politikos, visus nutarimus derinti su visais savo partneriais. Bendra politika neturi tapti geležiniu narvu, užkertančiu kelią savarankiškiems sprendimams, ypač jei siekiama, kad ES liktų suverenių valstybių sąjunga, o ne federacija JAV pavyzdžiu. Jei ES narve neuždaro Lietuvos, ji neuždaro ir kitų narių, juolab galingesnių šalių.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.