Kęstutis Girnius. Ar Rusija įsiverš į Ukrainą?

Aš paprastai su šypsena skaitau įvairių Lietuvos politikų ir apžvalgininkų nuogąstavimus apie Rusijos ketinimus pulti Ukrainą arba Suvalkų koridorių, ypač kai vyksta Rusijos karinės pratybos „Zapad.“ Prognozės nuosekliai neišsipildo. Nerimą kelia kai panašiai galvoja atsakingi buvę generolai, kaip Ben Hodges, nes nesuprantu kaip žmogus su tokia lakia fantazija galėjo taip aukštai pakilti JAV ginkluotųjų pajėgų hierarchijoje – ar nėra iš ko pasirinkti?

Padėtis dabar radikaliai kita. JAV prezidentas J. Bidenas ir atsakingi ES vadovai atvirai kalba, kad Rusija gal rengiasi pulti Ukrainą. Panašiai nerimauja iškilūs specialistai, kurie, skirtingai nuo savo kolegų rytų Europoje, nemano, kad kovingumas ir agresija yra sudėtinės Rusijos valstybės DNR dalis.

Bidenas siekia suburti NATO sąjungininkus, pareiškė, kad antpuolio atveju Vašingtonas paskelbtų Maskvai beprecedentes sankcijas, kurios sukeltų tokių ekonominių pasekmių, kokių Putinas dar nėra matęs. Jis tai atvirai pareiškė per savo pokalbį su Putinu gruodžio pradžioje. Nemažiau svarbu tai, kad jis reagavo į dažnus Putino nusiskundimus, jog JAV ir NATO rimtai netraktuoja Kremliaus įspėjimų, nerodo pakankamai pagarbos.

Daugelis veiksnių skatina Rusiją žvanginti ginklais. Nepaisant ganėtinai sėkmingų pastangų apeiti ir neutralizuoti besitęsiančias Vakarų šalių sankcijas, jos neigiamai veikia Rusijos ūkį ir nėra jokių ženklų, kad jos bus atšauktos. Išblėso pirminės viltys, kad bus galima susišnekėti su naujuoju Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu. Įvyko atvirkščiai – jis užima vis griežtesnę poziciją, nedaro nuolaidų Kremliui. Kasmet Maskva praranda politinę ir kultūrinę įtaką Ukrainoje, puoselėjama ukrainiečių kalba ir kultūra, neišvengiamai rusų kalbos ir kultūros sąskaita. Europos šalys vieningai palaiko Ukrainą.

Svarbiausias veiksnys – tai laipsniškas Kijevo priartėjimas prie NATO ir vis glaudesnis karinis bendradarbiavimas. Net jei Ukraina niekada neįgis NATO narystės, ji gilina savo ryšius su NATO, ilgainiui gali tapti neoficialia santarvės nare. Šį rudenį Putinas pažymėjo, kad nors Ukrainai formaliai negali būti suteikta narystė NATO, „teritorijos karinė plėtra jau vyksta. Ir tai tikrai kelia grėsmę Rusijai“. Ši karinė parama yra didelė, jos apimtis smarkiai auga.

Pirmaisiais metais po Krymo aneksijos Lietuva buvo pirmoji ir kurį laiką vienintelė ES šalis, tiekusi ginklus Kijevui. Dabar JAV yra paskyrusi daugiau nei 2,5 milijardo dolerių paramos, įskaitant oro stebėjimo bei kontrartilerijos radarus, dronus, ginkluotus patrulinius katerius ir, svarbiausia, prieštankines sistemas „Javelin“. Anot Putino, „karinio potencialo didinimas prie mūsų sienų“ yra pavojinga, tad jis reikalauja „patikimų, teisiškai fiksuotų garantijų“, kad NATO toliai nesiplės į rytus, nesteigs karinių bazių buvusiose sovietinėse respublikose, įskaitant Centrinės Azijos šalis, nedislokuos puolamųjų smogiamųjų ginklų sistemų Rusijos kaimynuose, susitars dėl raketų dislokavimo apribojimų.

Didelė dalis Putino reikalavimų turi siurrealistinį atspalvį, lyg Rusija neseniai buvo užpulta, sėkmingai apsigynė ir dabar reikalauja, kad agresorius atitrauktų savo karius iš placdarmų ir vietovių, kuriose buvo sutelkęs savo pajėgas puolimui.

Vienintelė bėda – NATO nepuolė Rusijos, o jei įvyktų konfliktas, Rusija nešvęstų pergalės, negalėtų diktuoti sąlygų. Be to, Putinas puikiai supranta, kad joks JAV prezidentas nesuteiks teisiškai fiksuotų garantijų, kurios nedera su pagrindinėmis NATO ir JAV nuostatomis, juolab, kad kreipiamasi nepriimtinu įsakmiai ultimatyviu tonu.

Antra vertus, kai kurie Putino reikalavimai svarstytini, vienų jų įgyvendinimas net didintų JAV saugumą. Rusijai ir TSRS visada didelį nerimą kelia ir keldavo Rusijos pasienyje dislokuotos raketos. Per Kubos raketų krizę Rusija sutiko atitraukti savo raketas, nes prezidentas Kennedy slapta įsipareigojo išvesti Turkijoje dislokuotas raketas „Jupiter.“ Kremlius pažadėjo to viešai neminėti, ir susitarimas liko toks slaptas, kad apie jį nežinojo net viceprezidentas L. Johnson.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.