Linas Kojala. Demokratija nuvilia savus, bet gąsdina autoritarus

„Freedom House“ kasmet skelbiamas politinių ir pilietinių laisvių indeksas rodo, kad demokratijos būklė pasaulyje prastėja penkiolika metų iš eilės. Tyrimo autoriai dramatiškai teigia, kad „demokratijos gynėjai kovoje su autoritariniais lyderiais patiria skaudžius pralaimėjimus, o bendras situacijos balansas krypsta tironijai palankia linkme.“

Viešai matomi vaizdai iš Vakarų šalių sostinių taip pat neįkvepia optimizmo. Vašingtonas netrukus minės Kapitolijaus šturmo metines – su nerimu, kad tai gali pasikartoti. Vakarų valstybės tebeieško balanso tarp būtinų pandemijos valdymo priemonių ir laisvių suvaržymų. Visa tai lydi masiniai protestai ir nerimas dėl ateities.

Intelektualai suka galvas, kodėl jauni žmonės įvairiuose pasaulio kampeliuose yra pesimistiškiau nusiteikę demokratijos atžvilgiu nei vyresniosios kartos atstovai. 75-iose šalyse atliktas tyrimas rodo, kad gimę tarpukariu į demokratiją žvelgia kur kas palankiau, nei vadinamoji tūkstantmečio karta (gim. 1981-1996 m.). Ir kol kas nėra pagrindo manyti, kad ši tendencija galėtų keistis.

Dažniausiai įvardijamos jaunimo nusivylimo priežastys – ekonominės. Štai Jungtinėje Karalystėje (JK) jaunesni nei 30 metų asmenys kur kas dažniau nei tėvai ar seneliai nuomojasi būstą, nes neturi pakankamai pajamų įsigyti nuosavus namus. Tai nestebina žinant, kad realiosios būsto kainos JK per pastarąjį pusę amžiaus padidėjo bent dukart. Naujoji Vokietijos vyriausybė taip pat vienu svarbiausių prioritetų laiko būsto prieinamumo didinimą chroniško stygiaus akivaizdoje.

Panašios tendencijos ir kitoje Atlanto pusėje. Jei 1940 m. daugiau nei 90 proc. jaunų amerikiečių uždirbo daugiau, nei jų tėvai, tai pastaraisiais metais šis rodiklis vos perkopė 50 proc. Imama abejoti, ar „amerikietiška svajonė“ vis dar reali, o tai skatina manyti, kad kažkas – ne taip.

Istoriko Timothy Snyderio teigimu, negalima ignoruoti požymių, rodančių, jog Vakarų šalyse visuomenės praranda dinamiškumą, negeba užtikrinti deramo socialinio mobilumo, nestiprina gerovės valstybės principų. Todėl ima „stagnuoti“. „Minint Sovietų Sąjungos žlugimo metines, – rašo jis, – neverta vienas kito sveikinti, o verčiau klausti, ką per pastaruosius tris dešimtmečius Vakaruose padarėme netinkamai, ir kaip išsivaduoti iš šio sąstingio.“

Niūrų vertinimą stiprina demokratijoms būdingas savikritiškumas. Jei Vakarų šalyse netrūksta knygų skambiais pavadinimais „Kaip miršta demokratijos“, tai autoritariniai režimai vis labiau riboja priėjimą prie alternatyvių šaltinių (interneto suvaržymai, taip pat „Memorial“ uždarymas Rusijoje yra to naujausi pavyzdžiai). Jei demokratijose vyksta masiniai protestai, kuriuos plačiai aptarinėja žiniasklaida, „skalpuodama“ sprendimų priėmėjus, tai autoritarinėse valstybėse visuomenės pykčio proveržiai yra užgniaužiami (bet vis tiek prasiveržia ir neretai sąlygoja režimo griūtį).

Tokiu būdu įsivyrauja pasakojimai apie demokratijų neefektyvumą, ypač lyginamojoje perspektyvoje su „greitais sprendimais“ besigiriančiais „tvirtos rankos“ lyderiais. Tiesa, pažvelgus detaliau, matyti, kad dažniausiai tai tėra iliuzija. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad demokratinę sistemą pasirinkusios valstybės ekonomiškai auga kur kas sparčiau, nei autoritariniai režimai. Pandemijos metu, skaičiuojant mirčių perviršį, demokratinių valstybių skaičiai yra mažiau „juodi“, nei statistiką „gražinti“ mėgstančių autoritarinių.

Tą puikiai supranta ir autoritariniai lyderiai, demonstruojantys išorinį užtikrintumą, tačiau viduje nuolatos jaučiantys nerimą ir pažeidžiamumą. Tai pastebėtina ir esamos įtampos tarp Kremliaus ir Ukrainos kontekste.

Rusijos lyderiai savo veiksmus grindžia istoriniais ir geopolitiniais argumentais. Esą NATO kadaise žadėjo nepriimti į Aljansą valstybių, esančių Rytų Europoje, bei kelia tiesioginių saugumo grėsmių Rusijai. Visgi tai atrodo it dūmų uždanga.

Nėra abejonių, jog daliai Rusijos gyventojų tai skamba įtikinamai, tačiau sprendimų priėmėjai turi ir kitų išskaičiavimų. Juos užčiuopia net ir tų šalių, kuriose dažnai skamba siekis įsiklausyti į Rusijos argumentus, apžvalgininkai. Štai „Le Monde“ žurnalistas Alainas Frachonas retoriškai klausia, ar tikrai didžiausią pavojų Kremliui kelia tie keli tūkstančiai Baltijos šalyse dislokuotų Vokietijos, Kanados ir kitų šalių karių, dislokuotų ten reaguojant būtent į Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją.

O gal visgi baimė susijusi su potencialia Ukrainos sėkmės istorija? Jei Ukrainoje stiprėtų vakarietiškos demokratijos principai, augtų ekonomika, toliau aktyviai veiktų pilietinė visuomenė, kiltų „užkrato“ Rusijai grėsmė. „Galbūt to – politinės Ukrainos laisvės – negali toleruoti Putinas? Taip, kaip Xi Jinpingas bijo Honkongo ir Taivano“, – klausia Frachonas.

Tad demokratija atsidūrusi paradoksalioje situacijoje. Viena vertus, Vakarų demokratinės valstybės ieško būdų spręsti struktūrines vidines problemas, kurios objektyviai silpnina demokratijos pamatus. Prie to prisideda polinkis kartais objektyviai, kartais – sutirštinai savikritikai. Kita vertus, demokratijos pavyzdys tebėra įkvėpiantis šalims, bandančioms išsivaiduoti iš praeities pančių. Ir tuo pačiu keliantis baimę autoritariniams režimams.

O juk iš šono jie tokie savimi užtikrinti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.