Kęstutis Girnius. Dvidešimt pirmieji metai

2021 buvo sunkūs metai – ir pasauliui, ir Lietuvai, ir Lietuvos valdžiai. Metų pradžioje siautėjo COVID-19 pandemija, ji siautėjo ir metų pabaigoje. Vasaros pradžioje savo administracijai laurus prisiskyręs JAV prezidentas J. Bidenas rudenį pripažino, kad pandemija neįveikta ir paskelbė naują griežtesnių ribojimų paketą. Didėjo tarptautinės įtampos. Vis labiau nuogąstaujama, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos gali įsiveržti į Ukrainą, Kinija netoli Taivano vykdo didelio masto karinės operacijas, metų pabaigoje šaies užsienio reikalų ministras įspėjo, kad JAV gali tekti sumokėti „nepakeliamą kainą“ už savo veiksmus dėl Taivano. Izraelis galanda kirvius, galimai rengdamasis smogti Iranui.

Ne viena valstybė negalėjo didžiuotis pergale prieš COVID-19. Virusas greičiau mutuoja ir yra atsparesnis vakcinoms negu iš pradžių manyta. Metų pradžioje Lietuvai nesisekė sutramdyti virusą, kelis mėnesius užsikrėtimo rodiklis vienam gyventojui buvo vienas didžiausių pasaulyje.

Metų pabaigoje padėtis pagerėjo, kol kas išvengta omikrono varianto sukelto milžiniško naujų užsikrėtimų protrūkio, bet negalime skirti laurų Vyriausybei, kuri negebėjo išvystyti nuoseklios strategijos.

Vyriausybė griebėsi ir lazdos ir meduolių, iš pradžių įvedė itin drakoniškus, sunkiai pateisinamus apribojimus, bet rudenį pasyviau reagavo į naują užsikrėtimų bangą negu daugelis kitų ES šalių, ilgai dvejojo ar reikalauti, kad nevakcinuoti asmenys patys mokėtų už testus, juolab įvesti privalomą skiepijimą sveikatos apsaugos ir socialinio sektoriaus darbuotojams. Sveikatos apsaugos ministerija neišvystė veiksmingos komunikacijos strategijos, o pasimetęs ministras A. Dulkys nevaldė padėties.

Apskritai Vyriausybė dirba prastai, vis labiau netenka gyventojų pasitikėjimo. Nereikia sureikšminti gyventojų apklausų, bet jos kartais aiškiai perteikia vyraujančias nuotaikas. Neprisimenu, kada buvo toks ryškus nepalankumas ministrų tarybai. Gruodžio pradžioje paskelbtos apklausos duomenimis, gyventojai daugiau nepalankiai, nei palankiai, vertina beveik visą Ministrų kabinetą.

Teigiamo įvertinimo sulaukė tik krašto apsaugos ministras A. Anušauskas bei socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Mėnesio pabaigoje skelbti duomenys rodė, kad gruodį pasitikėjimą Vyriausybe išreiškė 17,3 proc. respondentų, nepasitikėjimą – 47,8 apklaustųjų. Užsienio reikalų ministrą G. Landsbergį palankiai vertino 15,3 proc., o nepalankiai 66,4 pro. apklaustųjų, kas rodo, kad ir dalis prisiekusiųjų konservatorių nusivylę savo partijos pirmininko darbu.

Šiais metais buvo daug sudėtingų iššūkių, kuriuos įveikti būtų sunku net ir kompetentingiausiems ministrams. Nepasiteisino valdančios daugumos sprendimas ministrų portfelius skirti tik politikams, apeinant specialistus ir ekspertus. S. Skvernelis tiksliai numatė, kad naujai Vyriausybei bus sunku įveikti būsimus iššūkius, nes nemažai kandidatų į ministrus neturi supratimo apie viešąjį sektorių, valstybės tarnybą, viešąjį administravimą, valdymą. Pasak Skvernelio, Šimonytė esanti „labai, labai, labai drąsi kolegė… su tokia komanda audringu vandenynu aš neplaukčiau net kaip keleivis.“

Akivaizdi ministrų A. Bilotaitės, E. Dobrovolskos, A. Dulkio ir G. Landsbergio kompetencijos ir patirties stoka. Bet premjerė I. Šimonytė juos palaiko, nepriėmė Skuodžio ir Landsbergio siūlymų atsistatydinti, tuo įrodydama, kad pamokymai apie atsakomybės prisiėmimą bei atskaitingumą skirti politiniams oponentams, o ne saviesiems. Nežinia, kokį ilgalaikį poveikį turės Vyriausybės suklupimai bei itin nevykusi reakcija į Baltarusijos trąšų tranzito skandalą, bet manytina, jog jau išgaravo tas platesnis pasitikėjimas, leidęs partijai laimėti rinkimus, ir kad traukiasi net dalis tradicinio elektoriato

Prie sklandaus darbo neprisidėjo ir tai, kad nuo pat pradžios įsižiebė konfliktas tarp prezidento ir valdančiosios koalicijos, kuris tęsėsi visus metus. Konservatoriai priekaištavo prezidentui, kad jis vilkino Vyriausybės sudarymą, po kelių mėnesių pradėjo itin atkakliai reikalauti, kad ne tik prezidentas, bet ir premjerė atstovautų Lietuvai Europos vadovų taryboje. Prezidentas atlaikė pirminį spaudimą, bet vargu ar konservatoriai susitaikė su pralaimėjimu. Daugeliui atrodė, kad neatsakinga pandemijos metu tiek energijos eikvoti, išsiaiškinant santykius. Prezidento ir Vyriausybės nesutarimai vėl įsiplieskė metų pabaigoje. Landsbergis skundėsi, kad prezidentas jo neinformavo apie savo pokalbį su Vokietijos kanclere A. Merkel apie padėtį Baltarusijoje, o deputatas M. Lingė, kad prezidentas palaiko referendumo kartelės mažinimą, nes noras būti perrinktu “toks didelis, kad galima aukoti nacionalinio saugumo interesus.“

2021 nebuvo sėkmingiausi ir Nausėdai. Kivirčai su vyriausybe jo nepuošė. Nors Nausėda dažniau buvo puolamas, jis neliko skolingas. Jis nusišnekėjo, teigdamas, jog Vyriausybė per pirmąją vasaros pusę dirbtinai sulėtino skiepijimo tempus, „galbūt dėl to, kad nebūtų pasiektas prezidento tikslas 70 proc. iki liepos vidurio.“ Daug kritikos sulaukė Didžiojo šeimų maršo metu paskelbtas sveikinimas, kuriame jis tvirtino, kad per mažai padaryta padėti šeimoms, kad reikia išklausyti ir piktų žmonių ir kad žmonės nusipelno būti išgirsti ne tik kartą per 4 metus. Nors tokios nuostatos dera su prezidento konservatyviomis vertybėmis (jis sakė, kad nebūtų pasirašęs dabartinės redakcijos Partnerystės įstatymą), spėliojama, jog jis nori sutelkti dešiniąsias jėgas kitiems prezidento rinkimams, nujausdamas, kad daugelis žmonių, net tie, kurie balsuoja už kairiąsias partijas, laikosi konservatyvių pažiūrų šeimos ir kitų tradicinių vertybių atžvilgiu.

Būta ir pragiedrulių. Valdančioji koalicija nuosekliai kovojo su skurdu ir socialine atskirtimi, gerino dirbančiųjų padėtį. Kyla minimali alga, darbo užmokestis, neapmokestinamas pajamų dydis ir kitos pajamos, tad viliamasi, jog pajamų augimas bus spartesnis negu infliacija. Kitais metais pensijos vidutiniškai padidės apie 50 eurų, siekiant priartinti vyresnio amžiaus Lietuvos žmonių gyvenimo kokybę prie Vakarų Europos lygio. Reiškiamas susirūpinimas, kad tvarūs finansavimo šaltiniai nepadengia padidintų išlaidų, tad gali atsirasti skylė biudžete, bet ji būtų lopoma, didinant mokesčius, o ne kertant išlaidas.

Nors ne jų centre, Lietuva neliko nepaveikta didėjančių neramumų, prie kai kurių jų pati prisidėjo. Baltarusijos suderintas nelegalių migrantų antplūdis privertė Lietuvą paskelbti ekstremalią padėtį, vėliau įvesti ir pratęsti nepaprastą padėtį. Pasienyje su Baltarusija statoma 4 metrų aukščio tvora, kurios lig šiol nebuvo, nes jos per trisdešimt nepriklausomybės metų nereikėjo. Spygliuotos vielos buvo firminis Šaltojo karo ir geležinės uždangos simbolis.

Lietuvos pastangos izoliuoti Baltarusiją, paversti ją valstybe parija buvo sėkmingos. Bet dėl to pablogės, o ne pagerės Lietuvos geopolitinė padėtis. Vakarų atstumta, Baltarusija tampa vis labiau priklausoma nuo Rusijos, jos ir taip ribotas galimybės vykdyti bent kiek suverenią užsienio politiką beveik išnyko. Anksčiau Lukašenka atmesdavo Rusijos prašymus Baltarusijoje steigti karines bazes, abejoju, ar jis dabar galėtų pasipriešinti.

Jei Lukašenka Lietuvai primetė krizę jos pasienyje, tai Lietuva pavertė Kiniją savo priešu, neatsakingai peržengdama vieną ryškiausių Kinijos raudonųjų linijų dėl „vienos Kinijos“ politikos. Užsienio reikalų ministro G. Landsbergio leptelėjimas, kad „Kinijos vertinimas yra stipriai per griežtas,” ir dažnai reiškiama viltis, jog Kinijos pyktis greit atslūgs, rodo, kad jis, jo komanda, ko gero ir Lietuvos žvalgybos institucijos neturi nuovokos apie Pekino politiką. Kinijos nutarimas bent laikinai išbraukti Lietuvą iš savo muitinės sistemos nebus paskutinis priešiškas žingsnis.

ES šalys palaiko Lietuvą, nors kai kurios nepatenkintos dėl savavališkų ir nesuderintų veiksmų. Grėsmingai skambėjo Kinijos laikinojo reikalų patikėtinio Lietuvoje pastaba, kad norx šiuo metu Lietuvos verslui Kinijos muitinėje neturėtų kilti problemų, Vilnius savo veiksmais prarado Kinijos verslininkų pasitikėjimą ir pagarbą, todėl natūralu, kad bendradarbiavimas gali tapti vis sunkesnis. Supraskite, kad Kinijos valdžiai negalima priekaištauti, jei patriotiškai nusiteikę verslininkai savo ruožtu taikys sankcijas Lietuvos verslui.

Gerokai mažiau dėmesio sulaukė ankstesnis Landsbergio viešas pareiškimas, kad Berlynas svarsto galimybę iš numatomų sankcijų Baltarusijai sąrašo išbraukti bendrovę „Belavia,“ net nemėginęs nustatyti, ar tai tiesa. Tokie priekaištai artimam sąjungininkui, kurio kareiviai tarnauja Lietuvoje, yra sunkiai suvokiami. Smarkiai didėjant tarptautinėms įtampoms, Lietuvai per didelė prabanga leisti užsienio reikalų ministerijai vadovauti neatsakingam mėgėjui.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.