Kęstutis Girnius. Lemtingi Rusijos ir Vakarų pasitarimai

Šiandien, pirmadienį, vyksta aukšto rango JAV ir Rusijos pareigūnų derybos Ženevoje, trečiadienį įvyks Rusijos ir visų 30 NATO šalių atstovų susitikimas – pirmasis nuo 2019 metų liepos. Viliamasi, kad pasiseks mažinti įtampas, įtikinti Rusiją nepulti Ukrainos. Kremliaus siekiai aiškūs ir nedviprasmiški – Maskva reikalauja „patikimų, teisiškai fiksuotų garantijų“, kad NATO nesiplės į rytus, nesteigs karinių bazių buvusiose sovietinėse respublikose, nedislokuos puolamųjų smogiamųjų ginklų sistemų Rusijos kaimynuose, susitars dėl raketų dislokavimo apribojimų. Nemažiau aišku, kad JAV atmes šiuos ultimatyvius reikalavimus, ką turi suprasti ir prezidentas Putinas.

Nevyktų pasitarimai, jei abi pusės manytų, kad koks nors abi puses bent iš dalies patenkintas kompromisas yra neįmanomas. Aišku, ko Kremlius siekia, nežinia, kokie bus JAV pasiūlymai, kurių nežino net artimiausi partneriai ES ir NATO. Europos šalys ne tik ragina Vašingtoną aiškiau išdėstyti savo planus, bet ir nuogąstauja, kad JAV gali susitarti su Maskva joms nedalyvaujant. Penktadienį Europos Komisijos pirmininkė U. von der Leyen pabrėžė – „kad ir koks būtų sprendinys, Europa turi būti įtraukta“. Ukraina irgi tvirtina, kad negali būti sprendimų apie Ukrainą be Ukrainos. Savo ruožtu JAV tikina, jog savo veiksmus derins su sąjungininkais.

Nuogąstavimai, kad JAV kaip nors „išduos“ Ukrainą, yra nepagrįsti. Abi pagrindinės JAV politinės partijos yra itin priešiškai nusiteikusios Rusijos atžvilgiu, neleido prezidentui Trumpui nuolaidžiauti Putinui, per jo kadenciją didino Kremliui spaudimą bei paramą Ukrainai.

Vis labiau nepopuliarus prezidentas J. Bidenas supranta, kad respublikonai negailestingai pasmerktų bet kokias reikšmingas nuolaidas, kad tokiai kritikai pritartų daugelis rinkėjų, tad didintų tikimybę, kad Demokratų partija per šių metų rinkimus neteks daugumos Kongrese. Putinas turi suprasti, kad Bideno politinis pažeidžiamumas riboja jo veikimo laisvę, vers jį priešintis Maskvos diktatui.

Kodėl Putinas reikalauja nuolaidų, kurias jis žino, kad JAV atmes? Esama įvairių priežasčių, bet manau, kad jį labiausiai jaudina laipsniškas Kijevo priartėjimas prie Vakarų, vis glaudesnis karinis bendradarbiavimas su NATO bei vis didėjanti JAV karinė parama. Verta pastebėti, kad Vakarų spaudoje daug dėmesio skiriama Rusijos karių telkimui Ukrainos pasienyje, gerokai mažiau apie padidėjusį NATO pajėgų aktyvumą Ukrainoje ir Juodojoje jūroje.

Net jei Ukraina niekada nesulauks formalaus kvietimo stoti į NATO, ji plečia savo ryšius su NATO, ilgainiui gali tapti neoficialia santarvės nare. Tai Putinui nepriimtina, kaip ir, jo nuomone, Vakarų demonstruojama nepagarba Rusijai.

Nerimą kelia tai, kad Putinas reikalauja to, ko JAV jam neduos, todėl baiminamasi, kad pasiūlymais siekiama pateisinti galimą invaziją, neva atmetus šiuos siūlymus. Rusijai nelieka jokių alternatyvų, išskyrus karines priemones.

Yra ir kitas neraminantis aspektas – paskelbus kategoriškus ir karingus reikalavimus, Putinui bus sunkiau atsitraukti nenukentėjus jo autoritetui, tad jis reikalaus nuolaidų, siekdamas išvengti regimybės, kad JAV suprato, jog jis blefuoja, tad jo nepaisė.

Yra dėl ko tartis, esama abiem pusėms naudingų kompromisų, bet dėl jų susitarti bus sunku, nes trūksta tarpusavio pasitikėjimo, o dalis nesutarimų sietini su tikromis ar menamomis teisėmis, o ne tik su interesais, dėl kurių lengviau rasti kompromisinius sprendimus. Kaip pažymi politologas Robert Legvold, Rusija turi teisę savo nuožiūra bet kur savo teritorijoje dislokuoti ginkluotąsias pajėgas, tai jos suverenus sprendimas. Savo ruožtu, Ukraina ir NATO turi teisę nustatyti, kaip ir kiek jie bendradarbiaus neatsiklausę Kremliaus. Šios teisės yra neabejotinos, tačiau kartais jų įgyvendinimas gali būti nei apdairus, nei išmintingas.

Šiuo metu Rusija ir JAV švaistosi grasinimais – Rusija, kad ji įsiverš į Ukrainą, o JAV, kad tokiu atveju ji taikys precedento neturinčias sankcijas, nors ir nedviprasmiškai davė suprasti, jog jos ginkluotosios pajėgos neįsivels į konfliktą. Pasikliaujama lazda, o ne meduoliu, nors yra akivaizdžių pasitikėjimo stiprinimo priemonių, kurios padidintų abipusį saugumą. JAV galėtų viešai ar neoficialiai patikinti Rusiją, kad ji Rytų Europoje ar Ukrainoje nedislokuos raketų, galinčių Maskvą pasiekti per penkias minutes, žinodamos, kad toks žingsnis privers Kremlių imtis priemonių, galinčių lemti atsitiktinį raketos paleidimą.

Savo ruožtu, Rusija turėtų stabdyti Kaliningrado srities militarizavimą. Abi šalys galėtų nuosekliau įgyvendinti Vienos dokumento įsipareigojimus riboti savo karinių pratybų skaičių ir apimtį, ypač tų, kurios vyksta netoli viena kitos sienos.

Reikia tik prisiminti, kaip Vakarai jaudinasi dėl „Zapad“ pratybų. Jos galėtų susitarti mažinti, gal net atsisakyti provokuojančių žingsnių, kaip strateginių bombonešių skraidymas arti viena kitos teritorijos. Reiktų imtis priemonių, kurios sumažintų atsitiktinių konfrontacijų galimybę Baltijos ir Juodosios jūros regionuose. Šitokie saugumą didinantys nutarimai yra naudingi abiem pusėms. Nors jie buvo tiek pat naudingi prieš penkerius metus, nė viena pusė nesistengė jų įgyvendinti, tad sunku tikėti, kad jų nuostatos dabar pasikeis.

Putinas yra dabartinės krizės tėvas, jo veiksmai lems, krizė atslūgs ar intensyvės. Jis, yra atsargus ir apdairus politikas, nelinkęs griebtis smurto, išskyrus, kai sėkmė beveik užtikrinta. Antpuolio prieš Ukrainą pasekmės yra neprognozuojamos, bet lengvos ir greitos pergalės nebus.

Nors pastaruoju metu Putinas daug kalbėjo ir rašė apie tūkstantį metų klestėjusią rusų ir ukrainiečių tautų brolystę, tuo lyg teisindamas pastangas sukurti vieningą valstybę, jis turėtų suprasti, kad ši svajonė netaps tikrove. Manau, kad jį tenkintų, jei pasisektų sulėtinti ar sustabdyti Ukrainos ir Sakartvelo integravimąsi į Vakarus bei pasauliui parodyti, jog Vakarai turi atsižvelgti į Rusijos norus.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.