Nerija Putinaitė. Ar „Tūkstantmečio mokyklų programa“ sumažins švietimo atskirtį

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija dar gruodžio pabaigoje siūlymams (duodama tam savaitę) viešai paskelbė „Tūkstantmečio mokyklų“ programą. Paskutinę sausio dieną surengus spaudos konferenciją paskelbtas programos startas.

Savivaldybės kviečiamos dalyvauti programoje. Ministrė Jurgita Šiugždinienė kalbėjo, kad švietimo srityje „socialinės atskirties negalime toleruoti“. Programoje numatyta, kad jos tikslas – „iki 2030 metų kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje sukurti integralias, optimalias ir kokybiškas ugdymo(si) sąlygas mokinių pasiekimų atotrūkiams mažinti“. Todėl verta aptarti, kaip ir kiek programa iš tiesų gali prisidėti prie mokinių pasiekimų skirtumų mažinimo.

Programos rengimas iki dabartinio varianto nuėjo labai ilgą derybų ir derinimo kelią. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkiminėje programoje tai vadinama „Tūkstantmečio gimnazijų“ programa: „Visos rajonų savivaldybės turės bent vieną kokybiškai aprūpintą̨ gimnaziją-daugiafunkcį centrą“, siekiant, kad tie centrai taptų „ugdymo pokyčių Lietuvoje generatoriais ir katalizatoriais“.

Panašiai apie Tūkstantmečio gimnazijas kalbama ir Vyriausybės programoje: „Šių mokyklų infrastruktūra, neformaliomis veiklomis ir kitomis paslaugomis galės naudotis visi rajono mokiniai, o mentorystės centru – aplinkinių mokyklų pedagogai ir ketinantys tapti mokytojais studentai.“ Kokybiškas ugdymas „kiekvienam vaikui“, atskirties mažinimas yra šios idėjos raktiniai žodžiai.

Dabartinis programos variantas, jį ilgai derinus su savivaldybėmis, konsultuojantis su ekspertais, yra stipriai pakitęs, tačiau raktiniai žodžiai išliko. Programai numatytos realios 210 mln. eurų lėšos ir rodikliai, kuriuos tikimasi pagerinti: didinti mokinių pasiekimų lygį, mažinti vienam mokytojui tenkančių mokinių ir jungtinių klasių skaičių. Pastarieji du suponuoja, kad turėtų mažėti labai mažų klasių, taigi ir labai mažų mokyklų skaičius.

Norint, kad ministerijos inicijuota programa objektyviai ir matomai sumažintų švietimo atskirtį, pagrindinė paskata yra lėšos. Bet esama tam tikrų objektyvių kliūčių ar trukdžių.

Pirma, su pačia programa viešai susieti pernelyg dideli lūkesčiai. Net jei kalbame apie 210 mln., tai nėra labai didelės lėšos, nes skiriamos pirmiausia švietimo infrastruktūrai gerinti ar steigti. Programa apima gana siaurą veiklų spektrą. Tad net iš anksto tikėtis, kad ji situaciją pakeis iš esmės, yra nepagrįsta. Tačiau ji yra ženklas, kad švietimo infrastruktūra, mokymo priemonės, mokinių pavėžėjimas politiškai matoma kaip svarbi investicija.

Antra, bet koks pokytis švietimo srityje tiesiogiai priklauso nuo susikalbėjimo tarp ministerijos ir savivaldybių. Didžioji dalis atsakomybės už tai, kaip organizuojamas švietimas, tenka būtent savivaldybėms. Jos pertvarko mokyklų tinklą, steigia vaikų dienos centrus, numato kitas priemones švietimo atskirčiai mažinti.

Skirdama lėšas pagal programą ministerija turi labai mažai tvirtų svertų priversti savivaldybes elgtis vienaip, o ne kitaip. Labai sudėtinga ir rasti būdų „bausti“ savivaldybes, jei jos nesilaiko įsipareigojimų ar susitarimų. Programos rengimas netapo nauju konfliktu tarp ministerijos ir savivaldybių, tai vertintina kaip teigiamas dalykas.

Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė laikosi taktikos dalytis politine atsakomybe už švietimo rezultatus su savivaldybėmis. Iki šiol ji pasiteisino tik iš dalies. Praeitą pavasarį pernelyg didelė dalis savivaldybių nusprendė negrąžinti mokinių į kontaktinį ugdymą ir tai prisidėjo, manytina, prie labai didelių švietimo kokybės nuostolių. Vienoms savivaldybėms švietimas yra labiau prioritetas, kitoms – mažiau. Kai kurios savivaldybės yra nemažai nuveikusios švietimo atskirtį mažindamos ir be programos.

Nauja programa, galima tikėtis, situaciją ne pakeis, o ją dar kartą atskleis. Vienos savivaldybės, tikėtina, ja pasinaudos švietimo atskirčiai mažinti, o kitos – ne. Kai kuriose savivaldybėse švietimo atskirtis gali ir išaugti. Dalis savivaldybių gali net neteikti paraiškų lėšoms. Kaip yra atskleidusios kitos reformos, kad ir nesena universitetų jungimo patirtis, vien finansinės paskatos nebūtinai lemia pokyčius.

Programoje yra numatytos bausmės savivaldybėms už įsipareigojimų nevykdymą, nubraukiant konkrečiai savivaldybei skirtų lėšų dalį. Tai atrodo griežta priemonė, tačiau Lietuvoje retai taikoma.

Trečia, kyla rimtų abejonių dėl programoje siekiamų pokyčių tvarumo. Joje yra dalykų, kurie neatitinka bendros veikimo švietimo srityje praktikos. Pirma, kad paraiškas drauge gali teikti dvi savivaldybės. Sprendimus dėl švietimo pokyčių priima politikai, kurie išrenkami vietoje. Labiau kaip išimtį, o ne kaip realią galimybę galima vertinti tai, kad dviejų gretimų savivaldybių tarybos sutartų dėl bendros švietimo politikos ir pateiktų bendrą paraišką. Juo labiau – drauge prisiimtų įsipareigojimus. Dėl to mažos savivaldybės gali taip ir likti pokyčių nuošalėje.

Antra, mokyklų įtinklinimas. Programa numato, kad mažesnės nei 200 mokinių mokyklos negali joje dalyvauti, bet galėtų, jei taptų didesnių mokyklų skyriais. Lietuvoje esama gerųjų švietimo įstaigų įtinklinimo praktikų, nors apie jų įtaką mažinant švietimo atskirtį dar anksti kalbėti. Vis dėlto bet kurie tinklai, kad jie veiktų efektyviai, reikalauja papildomų administracinių išteklių, logistikos, politinės valios. Tad labiausiai tikėtina, kad didžiųjų mokyklų skyriais tapusiose mažose mokyklose nelabai kas keistųsi.

Be to, išliko ir pradinė programos nuostata, kad kelios skirtingos mokyklos savivaldybėje naudojasi ta pačia infrastruktūra. Tokiai praktikai Lietuvoje turbūt kol kas nesama net gerųjų pavyzdžių. Lietuvoje ne savivaldybė, o konkreti mokykla pirmiausia ir atsakinga už joje esančias laboratorijas ir įrangą. Nėra aišku, kokių sutarčių pagrindu ji galėtų tapti atviros prieigos, kokiomis lėšomis būtų dengiamas trumpalaikių priemonių įsigijimas ir pan. Įgyvendinant programą, tikėtina, tai būtų sprendžiama, tačiau vėliau viskas grįžtų į vėžes.

„Tūkstantmečio mokyklų“ programos turinys rodo, kad ministerija stengiasi maksimaliai spręsti įtampas dėl švietimo politikos ir inicijuoti naujas praktikas. Programa tiesiog prifarširuota savivaldybėms keliamų sąlygų ir to, ką būtų galima vadinti saugikliais. Tai ir tinklo pertvarkos planas, ir konkretūs rodikliai, kuriuos savivaldybės turės pasiekti, ir apribojimas programoje dalyvauti mokykloms, kurios atsirenka mokinius. Solidžiausiai atrodo Pažangos planų, kuriuos rengs kiekviena savivaldybė individualiai, derinimas su Tūkstantmečio mokyklų akademijos ekspertais, kurie atstovaus ministerijos matymui. Ministerija turi galimybių daryti „minkštą“ spaudimą, tačiau kiek jis bus rezultatyvus, labai sunku spręsti.

Vyriausybė savo rankose turi vieną kitą griežtą svertą veikti savivaldybių sprendimus. Greta biudžetinio finansavimo skyrimo yra ir mokyklų tinklo taisyklės, nustatančios minimalius mokinių skaičius klasėse, minimalius mokyklų dydžius ar galimybę turėti jungtines klases. Gruodžio pabaigoje ministerija priėmė naujas griežtesnes mokyklų tinklo taisykles, nepatekusi į didelį konfliktą su savivaldybėmis. Tikėtina, savivaldybių sąlygiškas pritarimas tinklo pertvarkymo planui ir investicinė „Tūkstantmečio mokyklų“ programa yra to paties pokyčio paketo dalys.

Dėl anksčiau minėtų priežasčių į programą įdėtų svertų gausa ministerijai leis daryti vien šiokį tokį „minkštą“ spaudimą savivaldybėms vykdyti pokyčius. Ir vien toms, kurios norės programoje dalyvauti ir tuos pokyčius vykdyti. Įgyvendinus programą savivaldybėse iš tiesų pagerės švietimo infrastruktūra, tačiau nėra jokių garantijų, kad įvyks tvarūs pokyčiai, kurie paskatins mažinti švietimo atskirtį Lietuvos mastu. Kita vertus, faktas, kad įvairiausių politinių įtampų situacijoje sugriežtinus mokyklų tinklo taisykles švietimas netapo kovos lauku tarp ministerijos ir savivaldybių, vertintina kaip pozityvus ženklas.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.