Kęstutis Girnius. Teisė žudyti

Jei keli rusų kariai savo iniciatyva peržengtų sieną ir nužudytų ukrainiečių karius, jie būtų baudžiami kaip teroristai ir nusikaltėliai. Kai Rusija pradėjo Ukrainos invaziją, galiojančios karo normos suteikė Rusijos kariams teisę, kurios jie neturėjo iki invazijos pradžios – jiems leista žudyti Ukrainos kareivius, kurie nebuvo kaip nors nusikaltę ar nusipelnę mirties.

Leidimą žudyti įgijo JAV ginkluotųjų pajėgų nariai, kai JAV įsiveržė į Irako teritoriją, ir Lenkijos sieną peržengusi nacių Vokietijos kariauna. Savo kraštą ginantys kariai turi panašią teisę nukauti agresoriaus karius, bet jų padėtis kita – puolami jie ginasi, stengdamiesi apginti save ir savo kraštą nuo įsibrovėlių.

Niekam pilietinėje visuomenėje nėra suteikiamas toks platus leidimas žudyti. Būsto savininkas gali vartoti mirtiną jėgą prieš įsibrovusį plėšiką, jei kitaip negali apsaugoti savo šeimos, bet įsibrovėlis negali griebtis mirtinos jėgos prieš savininką, net jei pastarasis jam patikimai grasina rimta žala. Priešingai nei jo aukos, įsibrovėlio jėgos panaudojimas yra neteisėtas ir baustinas.

Kaip paaiškinti šį sunkiai pateisinamą agresoriams suteikiamą leidimą žudyti niekuo nekaltus puolamosios šalies karius. Pasak vieno įtakingiausio teisingo karo teoretikų Michaelo Walzerio, agresoriaus ir jo aukų teisių sulyginimas sietinas su kareivių dorovinės lygybės teorija, kuri yra viena pagrindinių teisingo karo teorijos elementų. Teisingo karo teorija yra suskirstyta į dvi dalis: ius ad bellum nustato kokiomis aplinkybėmis galima kariauti, ius in bello nurodo kokie kariniai veiksmai yra leistini.

Visi kariai – tie, kurių valstybė kovoja už teisingą reikalą, ir tie, kurių valstybės siekiai yra neteisingi – turi tokią pačią teisę kovoti ir žudyti tol, kol jie gerbia tradicinius karo taisyklių apribojimus. Kareiviai nenusikalsta, jei dalyvauja neteisingame kare. Jie gali būti baudžiami už savo veiksmus tik tada, jei jie pažeidžia tradicines kovojimo taisykles.

Tarptautinė teisė nepaneigia nė vienos pusės teisės žudyti. Vyriausybės yra atsakingos už sprendimą pradėti karą, kareivių užduotis jame kovoti. Bet puolamosios šalies kareiviai nėra visiškai nekalti, jie sukelia grėsmę priešo kariams. Todėl ir šie kovotojai praranda teisę į gyvybę ir laisvę, nors, skirtingai nei valstybės agresorės, jie nėra nusikaltę. Walzerio nuomone, kovotojų lygybė yra kertinis akmuo siekiant apriboti karo sukeltą niokojimą.

„Be vienodos teisės žudyti, karas, kaip taisyklių grindžiama veikla, išnyktų, o jį pakeistų nusikaltimas ir bausmė, pikti sąmokslai ir ginkluotosioms pajėgoms pavaldi teisėsauga.“

Nors kariai turi teisę pulti priešą, jie lieka atsakingi už savo veiksmus. Mūšio įtūžyje jie turi nuspręsti, ar nušauti bandantį pasiduoti priešą, padegti namą ar visą kaimą. Neatsakingas už sprendimus, vedančius į karą, paprastas kareivis neturi ius ad bellum įsipareigojimų, tačiau už savo veiksmus mūšyje jam taikomi jus in bello reikalavimai ir karo įstatymai. Svarbiausias suvaržymas yra tai, kad negali tiesiogiai pulti civilių.

Šiek tiek sutirštinant spalvas galima teigti, kad karys įgyja teisę žudyti savo priešininkus įsipareigodamas nepulti civilių, t. y. ne kovotojų. Netgi valstybė agresorė gali nubausti karo nusikaltėlius, nes karo taisyklės galioja abiem pusėms. Už agresorių kovojančių kareivių teisės yra tokios pat kaip priešininkų. Kareiviai, kovojantys su agresoriumi, neturi licencijos tapti nusikaltėliais; taigi jiems taikomi tokie pat suvaržymai, kaip ir jų oponentams.

Dorovinės lygybės tezė sutampa su mūsų pirminėmis nuojautomis – netikime, kad eilinis karys, kurio šalis yra neteisi, yra nusikaltėlis, jei nukauna kitos pusės kovotojus.

Nepaisant plataus kovotojų dorovinės lygybės teorijos pripažinimo, ji sukelia paradoksų ir galvosūkių. Ne tik leidžiama agresoriaus kareiviams žudyti priešo karius, jiems leidžiama nužudyti priešo civilius kaip papildomą žalą (collateral damage), jei proporcingumo reikalavimai nėra pažeidžiami. Antra, atrodo, kad ji leidžia nužudyti nekaltąjį kaip priemonę neteisingiems tikslams pasiekti, nors paprastai manoma, kad yra neteisinga žudyti nekaltą žmogų net siekiant išvengti didesnio blogio. Trečia, jei agresoriaus kovotojai turi teisę žudyti savo priešininkus ir visi gerbia ius in bello suvaržymus, agresoriaus karas kaip visuma yra nusikaltimas, tačiau kiekvienas atskiras veiksmas yra teisėtas. Toks karas yra lyg teisingas ir neteisingas tuo pačiu metu.

Per pastaruosius 20 metų nemažai filosofų, tarp jų Jeff McMahan ir David Rodin, įsitikino, kad kovotojų moralinė lygybės teorijos išvados nedera su pagrindinėmis dorovės nuostatomis. Tikslas, dėl kurio kareivis kovoja, smarkiai paveikia, kaip vertinami jo veiksmai. Jei tikslas, pavyzdžiui, kitos šalies pavergimas, yra nepriimtinas arba blogas, reikia smerkti jo įgyvendinimo priemonės. Žudymas ginantis yra pateisinamas tik jei taikinys yra moraliai, o ne tik materialiai atsakingas už grasinimą. Vien grėsmės sukėlimas nepateisina smurto vartojimo.

Jėgos panaudojimas savigynai pateisinamas tik kaip būtinas ir proporcingas atsakas į nepagrįstą grėsmę. Žmogus, kuris žudo gindamasis, turi teisę taip elgtis, bet agresorius nebeturi teisės nebūti nužudytas, nes savo agresyviais veiksmais jis prarado savo teisę į gyvybę.

Teisingą karą kovojantys kariai yra tarsi pateisinamą jėgą naudojantys policininkai ar savigyna besiverčiantys asmenys. Jei eilinė užpuolimo auka išsaugoja savo teisę nebūti užpultam net kai jis puola agresorių, teisingas kovotojas išsaugo panašią teisę, nes savo veiksmais nesukelia nepagrįstos grėsmės. Nevalia jo pulti, tad agresoriaus kariai doroviškai nusižengia, jei puola ir žudo teisingus kovotojus.

Šis savigynos supratimas turi toli siekiančių pasekmių, nes pasirodo, kad neteisingi kovotojai pažeidžia abu jus in bello reikalavimus: diskriminacijos reikalavimą, leidžiantį pulti tik tuos, kurie nėra nekalti, tad puolamosios šalies kovotojai, nekeliantys neteisingo grasinimo, nėra teisėti taikiniai.

Be to, moraliai atsakingi už neteisingo karo grėsmes civiliai gali būti teisėti taikiniai, tuo neigiant tradicinį civilių gyventojų imunitetą.

Individualios dorovinės atsakomybės teorija turi patrauklių elementų, bet vargu, ar galima ją panaudoti siekiant nustatyti ius in bello taisykles. Pirma, skirtingai nuo Ukrainos atvejo, ne visada aišku, kas yra agresorius.

Antra, net demokratinės tautos nariams dažnai sunku suvokti, kas darosi. Daugelis JAV elito atstovų manė, kad karas prieš Iraką buvo pagrįstas, tad kaip galima tikėtis, kad paprastas kareivis, kuris smarkiai indoktrinuojamas, bus įžvalgesnis įvykių vertintojas?

Trečia, tie agresoriaus kariai, kurie tvirtai neketina naudoti savo ginklų, nenusižengia nei materialiniame, nei doroviniam lygmenyje, tad nėra teisėti taikiniai. Bet kaip galima juos atpažinti, ypač kai puolama iš toli? Ir jei jie tampa taikiniais, tai puolamosios šalies kareiviai tampa agresoriais, kuriuos galima teisėtai pulti. Ir kaip juos atpažinti?

Ketvirta, veikiausia būtų kontraproduktyvu bausti agresoriaus karius vien dėl to, kad jie dalyvauja mūšiuose. Jiems padidėtų pagunda pažeisti ius in bello apribojimus, nes jei jiems vis tiek gresia bausmė, dar vienas pažeidimas neturės didelės reikšmės. Dėl to agresoriai greičiausiai kariautų dar žiauriau negu galiojant dabartinėmis taisyklėmis. Ir atkakliau, nes pasidavimas reikštų, kad jų likimas priklausyti nuo tų, kurie juos laiko nusikaltėliais.

Ir svarbiausia, sudėtingus individualios atsakomybės kriterijus būtų sunku išmokti, juolab taikyti mūšio lauke. Kareivių moralinės lygybės principai nesudėtingi ir lengvai įsisąmoninami, jie nedviprasmiškai nurodo, ką galima pulti, t. y. kareivius, ir ko negalima pulti – civilių.

Atsakydamas į jo teorijai reiškiamą kritiką, Walzeris nurodė, kad McMahanas siekė tiksliai apibūdinti atsakomybę kare, bet „ką jis iš tikrųjų pateikia, yra kruopštus ir tikslus pasakojimas apie tai, kokia būtų asmeninė atsakomybė kare, jei karas būtų taikos meto veikla.“ Karas toks nėra.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.