Linas Kojala. Brutali agresija kaip silpnumo atspindys

Vladimiras Putinas ir toliau nevadina karo karu. Dėl tūkstančius gyvybių nusinešusios agresijos jis kaltina visus, tik ne patį save.

Tokios tezės, pakartotos gegužės 9-osios parado metu, atspindi ir Rusijos gyventojų vertinimą. Bent jau tą, kokį atskleidžia naujausia „Levada“ centro apklausa. Joje 47 proc. atsakė, kad atsakomybė dėl to, kas vyksta Ukrainoje, krenta ne Kremliui, o NATO ir Jungtinėms Valstijoms. Dar 17 proc. kaltininke įvardijo pačią Ukrainą. Rusijos kaltę įžvelgė vos 7 proc.

Galima ilgai diskutuoti, kiek tokios apklausos, ypač visiškos informacinės erdvės kontrolės sąlygomis, yra reprezentatyvios. Tačiau tiek Putino pareiškimai, tiek šie duomenys veikiausiai parodo, kad greitos karo veiksmų pabaigos neturėtume tikėtis.

Agresoriaus užpulta Ukraina didvyriškai ginasi ir nenusileis. Volodymyras Zelenskis principingai kartoja, kad okupacinės pajėgos turi atsitraukti ten, kur buvo iki invazijos pradžios. Tačiau tai reikštų visišką Kremliaus pralaimėjimą, kurio Putinas, norėdamas išlaikyti režimo stabilumą, veikiausiai negali sau leisti. Tad net jei aktyviausia karo fazė kada nors baigtųsi, konflikto pabaiga skendi migloje.

Jungtinių Valstijų žvalgybos vadovas Williamas Burnsas prieš keletą dienų akcentavo, jog esama, į rytinę ir pietinę dalį sukoncentruota Rusijos atakos fazė nėra mažiau pavojinga, nei pirmoji. Ne tik dėl kasdien augančio aukų skaičiaus, tačiau ir dėl nuolatinio Rusijos kartojimo apie turimus masinio naikinimo ginklus. Nors nėra matoma jokių požymių, kad būtų ruošiamasi jų panaudojimui, rizikos yra padidėjusios.

Tikrosios priežastys – kitos. Burnso manymu, Putinas pradėjo karą suvokdamas, kad galimybių langas sustabdyti sprūstančią iš įtakos zonos Ukrainą užsidarinėja. Kitaip tariant, ukrainiečiai, net ir neturėdami aiškaus kelio į narystę Europos Sąjungoje ar NATO, vis labiau žengė Vakarų link. Putinas tą suvokė kaip grėsmę, mat jo autoritarinė sistema funkcionuoja kitokiais pagrindais.

Tad brutali agresija yra paties Kremliaus silpnumo ir vidinio nesaugumo jausmo atspindys. Ne veltui nuo Putino šiomis aplinkybėmis tolsta ir tokie partneriai kaip Kazachstanas, atsisakęs gegužės 9-osios parado, ir Kirgizija, uždraudusi agresijos Ukrainoje simboliką.

Nenuostabu, jog Jungtinių Valstijų žvalgyba taip pat regi Rusijos silpnumą ir įvardija šią šalį kaip „silpstančią galią“. Žinoma, ji kelia daug pavojų ir yra vertinama rimtai. Bet paklaustas, kas yra pagrindinis Jungtinių Valstijų ilgalaikis konkurentas, Burnsas ilgai nedvejojo: ekonomine, technologine, ideologine prasme daug daugiau iššūkių kelia Kinija.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.