Nerijus Maliukevičius: „Didžiausias pavojus melagingai propagandai – susidūrimas su realybe“

Jūsų mokslinių tyrinėjimų sritis apima tokius intriguojančiai skambančius reiškinius kaip „propaganda“ ir „dezinformacija“. Šie žodžiai plačiai vartojami, ypač šių dienų geopolitiniame kontekste. Gal galėtumėte mūsų skaitytojams paprastai įvardinti, ką iš tiesų reiškia šie terminai?

Aš įvardinčiau, kad propaganda yra savotiškas įtikinėjimo menas. Daugelis įsivaizduoja, kad propaganda visuomet yra paremta manipuliacijomis ir melu. Toli gražu ne. Tai tam tikra komunikacijos strategija, kuria siekiama paveikti auditoriją taip, kaip to tikisi su ja komunikuojantis asmuo, turintis auditorijos atžvilgiu tam tikrų tikslų. O tie tikslai gali būti įvairiausi – priversti auditoriją elgtis tau naudingu būdu ar, atvirkščiai, priversti nieko nedaryti, pavyzdžiui, neiti į protestus ir ramiai likti sėdėti namuose. Tuo tarpu dezinformaciją aš skiriu tuo aspektu, jog tai yra komunikacijos strategija, paremta melu ir apgaule. Šiuo atveju siekiant savo tikslų naudojama tam tikra apgaulinga informacija, kaip kad melagienų atveju. Kalbant labai paprastai, propagandinis plakatas gali būti paremtas informacija, apeliuojančia į emocijas, meilę, paramą ir pan., bet nebūtinai melu. Tačiau propaganda gali būti paremta ir melagingais faktais, apgaule ir tokiu atveju jai apibūdinti labiau tiks terminas „dezinformacija“.

„Menas įtikinėti“ skamba kaip kažkas, kas egzistuoja labai seniai. Ar propaganda gimė su pačia visuomene?

Sutinku, kad propaganda arba menas įtikinėti yra tokie pat seni kaip žmonijos istorija. Joje visuomet egzistavo keletas strategijų, kaip siekti savo tikslų. Viena jų – naudojant jėgą, prievartą. Tokiu būdu pirmykščiai žmonės bandė savo naudai pavergti kitas gentis ir pan. Lygiai taip pat visuomet buvo naudojamas įtikinėjimas – tam tikros technikos, kurios be prievartos naudojimo leisdavo palenkti auditoriją elgtis tavo norimu būdu. Na, o instituciškai propaganda, kaip sąvoka, skaičiuoja savo istoriją nuo XVII a. –  nuo Katalikų bažnyčios tikėjimo propagandos kongregacijos įsteigimo. Tai atskira istorija, kadangi Katalikų bažnyčia tuo metu susidūrė su Reformacijos iššūkiais ir reikėjo tobulinti savo tikėjimo sklaidą, tad popiežius Grigalius XV įsteigė kongregaciją, o vėliau popiežius Urbonas VIII įsteigė misionierių kolegiją (lot. Collegio Urbano de Propaganda Fide), kurioje buvo ruošiami misionieriai, jie turėjo vykti į tolimas šalis ir skatinti tautas atsiversti į katalikų tikėjimą.

Tai jau yra modernioji istorija. Vėliau daugelis ideologinių sistemų skolinosi tokį propagandinės veiklos principą, tik kartais naudojo jį agresyviems tikslams. Tokiu būdu totalitariniai režimai diskreditavo propagandą kaip techniką. Nacių propaganda, sovietų propaganda tarsi pasiskolino religinį leitmotyvą, tačiau naudojo jį savo totalitariniams politiniams tikslams.

Ar propaganda, kaip įtikinėjimo menas, nuo Jūsų apibūdinto atsiradimo laikotarpio iki mūsų dienų kaip nors evoliucionavo? Ar jos mechanizmus pakeitė socialinių tinklų atsiradimas, technologinė pažanga?

Tai labai taiklus klausimas. Pasakyčiau, kad principas ir strateginis mąstymas, kurio pagrindu vykdomos propagandos kampanijos, nelabai kito. Esminis įvykęs pokytis – tai komunikacijos kanalai ir technologijos, kurios padidino tam tikros informacijos matomumą ir šios strategijos galią. Siekis paveikti auditoriją, kaip jau minėjau, buvo visada, tačiau pasikeitė galimybė su technologijų pagalba pasiekti įvairiausias auditorijas, o socialiniais tinklais – netgi personalizuoti informaciją, pritaikant ją asmeniškai arba siauroms žmonių auditorijoms.

Ar esama ingredientų, kaip sukurti „gerą“, veiksmingą propagandą?

Pabrėžčiau svarbiausią dalyką, t. y. sėkminga propaganda visuomet nukreipta į mūsų emocines silpnybes, yra paremta emocija – pykčio, meilės ir pan. Ta emocija visuomet paveikia racionalius faktus, argumentus ir pan., taip sumažindama auditorijos atsparumą, filtrą. Tokiu būdu, emocijų vedami, mes toliau platiname tą žinią – ją share’inam (angl. dalinamės), like’inam (angl. spaudžiame simbolį „patinka“), ir tada žinia įgauna savo gyvenimą, plinta toliau, o propagandistas pasiekia savų tikslų. Taigi aš pabrėžčiau būtent emociją.

O kaip dėl propagandos tikslinės auditorijos? Pamenu, kažkada žiūrėjau vieną tų dokumentinių filmų apie skandalingąją bendrovę „Cambridge Analytica“, kaltinamą pavogus 2016 m. JAV prezidento rinkimus ir paskatinus „Brexitą“. Tame filme buvo užsiminta, kad ši bendrovė, organizuodama propagandos kampanijas, itin kruopščiai atsirinkdavo asmenis ar jų grupes, kurias stengdavosi paveikti, tačiau tarsi kėsinosi ne į visus gyventojus. Ar tai reiškia, kad tam tikri asmenys turi imunitetą propagandai?

Nemanau, kad taip yra. Kas nors gali teigti esąs atsparus propagandai, tačiau visi mes esame paveikūs tam tikrai įtaigai ir technikoms. Tik galbūt vieni turi daugiau patirties, kiti – mažiau, vieni lengviau, o kiti sunkiau atpažįsta propagandą. Tačiau tai, ką Jūs minite, atspindi racionalią strategiją, kuomet pirmiausia taikomasi į abejojančiuosius ar neapsisprendusiuosius tos informacijos atžvilgiu. Jei tyrimų ar didžiųjų duomenų (big data) pagrindu nustatai, kad dalis visuomenės yra priešiškai nusiteikusi tavo ar tavo žinios atžvilgiu, tuomet net neverta dėti pastangų bandant pakeisti jų nuomonę, kadangi jie jau turi tam tikrą nuostatą ar vertybę šiuo klausimu. Bet jei tuo pat metu paaiškėja, jog dalis visuomenės simpatizuoja tavo idėjai arba nėra apsisprendę, į tą teritoriją dažniausiai ir taikomasi. Tai potenciali auditorija, į kurią pirmiausia ir taikoma informacija.

Mūsų regiono gyventojui, ypač turint omenyje šių dienų geopolitinį kontekstą, ko gero, aktualiausia ir pavojingiausia yra rusiškoji arba Kremliaus propaganda? Ar ji turi kokių nors tik sau būdingų skiriamųjų bruožų?

Paminėsiu du dalykus. Visų pirma, aš nemanau, kad Kremliaus propaganda yra tokia jau visagalė, kaip kartais stengiamasi ją parodyti. Tai ypač akivaizdu dabar, kai agresijos prieš Ukrainą kontekste mes matome, kaip stringa ne tik karinė Rusijos mašina, bet lygiai taip pat ir propagandos mašina susiduria su rimtais iššūkiais. Antra, pavojų, kaip matome iš realių pavyzdžių, sukelia situacija, kai tam tikra auditorija visgi įtiki Putino ir Kremliaus skleidžiama sovietmečio utopija ir kai galiausiai ta utopija susiduria su realybe.

Pavyzdžiui, pačioje Rusijoje grįžta uždaros visuomenės realybė – žmonės negali išvykti į užsienį, dėl sankcijų netrukus prasidės deficito lakai. Kremlius savo valstybiniuose kanaluose mėgina pateikti sovietmetį kaip tam tikrą didybės laikotarpį, bet tuo pat metu štai prieš akis tas tikrasis sovietmetis šiais laikais. Galima kurti rožines utopijas, tačiau realybė yra kitokia, ir pavojus yra tas, kad žmonės, neadekvačiai vertindami propagandą, padeda manipuliuotojui siekti jo tikslų. Pavyzdžiui, Ukrainos rytuose nesipriešina okupantams, ir galiausiai susiduria su tokia realybe, kokia ji iš tikro yra, o ne propagandiniuose pasakojimuose.

Pamenu, kažkada propagandą palyginote su magijos triuku, galbūt tai buvo citata, tačiau sakėte, kad jiems būdingi panašūs elementai ir dėsniai – materialiajame pasaulyje kažkas pradingsta, kažkas atsiranda, kažkas pakeičia pavidalą… Tačiau man asmeniškai, sekant šia analogija, atrodo keistas vienas dalykas. Kai kalbame apie magijos triuką, žiūrovams sužinojus, kaip jis buvo atliktas (pavyzdžiui, kad iliuzionisto dėžė turi dvigubą dugną arba perpjautos merginos vaidmenį iš tiesų atliko dvi skirtingos merginos), magijos poveikis tarsi išsisklaido. Tuo tarpu viešojoje erdvėje matome istorijas, kai propagandos „triukas“ atskleidžiamas, tačiau juo ir toliau tikima (pavyzdžiui, kai motinos, net išgirdusios iš savo sūnų lūpų, netiki, kad jie dalyvauja tikrame kare). Kaip galima tai paaiškinti? Ar propaganda pakeri labiau nei magija?

Po šio karo antropologams ir psichologams išties bus daug darbo tiriant, kodėl didelė dalis Rusijos visuomenės buvo taip stipriai įtikėjusi televiziniais vaizdeliais. Priežasčių gali būti įvairiausių. Mano nuomone, viena iš priežasčių, kuri yra nepakankamai aptarinėjama ir ne iki galo suprasta, yra kolektyvinis psichologinis atmetimo fenomenas. Kitaip tariant, yra labai skausminga ir nesinori patikėti realybe, kurią atnešė Putino kampanija – karo nusikaltimais bei tuo, kad kova su neva neonaciais slepia atvirkščią procesą, kuomet iš tiesų tavo paties valstybė ir kariuomenė su ukrainiečiais elgiasi taip, kaip naciai elgėsi II pasaulinio karo laikais, nenorima galvoti apie nusikaltimus Bučoje.

Labai sunku priimti tokią realybę, nes, atitinkamai, ir pats tampi tokių kolektyvinių nusikaltimų dalyviu. Tokiu atveju žymiai lengviau užsidaryti tam tikrame informaciniame kokone, kai sąlygas tai padaryti tau labai paslaugiai sukuria Kremliaus valstybinė televizija, ir tuomet tikėti tuo televiziniu paveiksliuku, įtikinant save, kad toje Bučoje buvo tik kažkokie fake’ai (angl. klastotės). Tai tik vienas iš paaiškinimų. Gali būti ir daugelis kitų. Pavyzdžiui, nuoskauda dėl Sovietų Sąjungos griūties, savotiška pykčio ir nepasitenkinimo emocija, kurią turėjo išspręsti Putino kampanija, neva sugrąžindama teritorijas, atkurdama imperinę didybę ir pan. Tad priežasčių gali būti įvairiausių, ir panašu, jog Kremlius puikiai supranta, kokie yra tie auditoriją motyvuojantys veiksniai, ir jais sėkmingai remiasi, per televiziją pateikdamas savo sukurtų paveiksliukų Rusijos visuomenei.

Pasigirsta nuomonių, kad galbūt karas prieš Ukrainą bent iš dalies prasidėjo dėl to, jog pačiam Putinui buvo sakoma tai, ką jis norėjo girdėti apie Rusijos ir jos armijos galybę ir pan. Ar tai reiškia, kad pats propagandistas gali tapti savo propagandos auka?

Labai tikslus pastebėjimas. Manau, kad tai, ką padarė Rusija, buvo ir saviapgaulės efektas. Pirmiausia jis ryškiai atsiskleidė pirmomis agresijos dienomis Rusijos kariuomenėje, kai jos kariai net nežinojo, kad dalyvauja tikrame kare, o Rusijos nacionalinės televizijos skelbė, jog tai tėra karinės pratybos ir pan. Kitas totalitarinės sistemos fenomenas yra lyderis, kuris valdo be jokios kaitos. Tokiam lyderiui pavaldūs asmenys dirba tokiu principu, kad tik dar labiau įtvirtintų lyderio pasaulėvaizdį – aplink nėra kritikų, abejojančiųjų. Rinkimai, demokratinė sistema bei pliuralistinė visuomenė ir yra tam tikras mechanizmas, kuris priverčia politikus išgirsti kritišką nuomonę. Galiausiai, politikai yra keičiami, egzistuoja įvairios partijos, kurios tarpusavyje varžosi, kartais, galėtume pasakyti, net agresyviai pjaunasi, tačiau iš tiesų jos ir pastato viena kitą į tokią poziciją, kurioje esi priverstas argumentuoti savo sprendimus ir pan. To Rusijoje nebėra ir, atitinkamai, Putino idėją apie Ukrainos neegzistavimą toliau maitino įvairūs saugumo pareigūnai, kariškiai ir kiti. O kai visa tai susidūrė su realybe, mes ir patyrėme tą tragišką pirmąjį Rusijos karo etapą, nors savaime tai nereiškia, kad Rusija neprisitaiko, dėl ko kitas karo etapas Ukrainai gali būti žymiai sudėtingesnis. Vis dėlto šioje situacijoje tikrai įžvelgiu propagandos spąstus ir saviapgaulės efektą.

Daug kalbėjome apie Rusiją, tačiau, ko gero, pasaulyje esama ir kitų žaidėjų, kurie savo tikslų aktyviai siekia, naudodami agresyvią ir galbūt melagingą propagandą. Ką įvardintumėte propagandos pasaulio čempionais?

Aš apibendrinčiau, kad agresyvi propaganda yra vienas iš esminių autoritarinių režimų įrankių, siekiant išlikti valdžioje. Labiausiai tokios propagandos strategijos yra nukreiptos į savo vidines auditorijas, bandant kurti mitus apie išorės priešus, kaip kad Putinas pateikia Rusijos visuomenei NATO, kuri neva, jei ne jo „karinė operacija“, būtų užpuolusi Rusiją, ir pan. Taigi išskirčiau autoritarinius režimus, tačiau propagandos yra visur. Švelnesnės manipuliacijos egzistuoja ir demokratinėse visuomenėse. Tik pabrėžiu, kad demokratinėse visuomenėse yra skirtingų kampanijų ar skirtingų propagandų konkurencija. Demokratija yra sistema, kuri leidžia atsilaikyti prieš visiškai manipuliatyvias strategijas ar politikų bandymus apgauti visuomenę. Jie, žinoma, gali bandyti tai padaryti, tačiau visuomet yra rinkimai, visuomet yra kitas etapas, kuomet yra galimybė perrinkti ir nuvainikuoti buvusius politikus.

Kai kalbame apie tai, koks yra visuomenės atsparumas šiems manipuliacijos pavojams, galime šnekėti apie medijų raštingumą ir t. t., tačiau žiūrint globaliau pats pagrindinis priešnuodis prieš visas manipuliacijas yra mūsų demokratinės sistemos ir pliuralistinės visuomenės, kurios išgyvena begalę iššūkių, tačiau galiausiai principas vis tiek yra konkurencinės kaitos, kai vienus politikus pakeis kiti. Galbūt tada bus naujos istorijos, naujos propagandinės kampanijos, tačiau jos visada bus vertinamos per tam tikrą konkurencinę perspektyvą.

Kaip manote, ar Lietuvoje ir Europos Sąjungoje skiriama pakankamai dėmesio dezinformacijos pavojams ir kovos su ja priemonėms?

Aš manau, kad dabar visur viešai daug kalbama apie dezinformacijos iššūkius ir pan. Tik man atrodo, kad kartais daugiau šnekama, nei produktyviai veikiama, ir, man regis, išskirtinis pavyzdys yra tai, jog mes visi šnekame apie žiniasklaidos raštingumą, apie tai, kad reikia švietimo kovoje su priešiška propaganda, tačiau iki šiol mokyklose, jaunesnėse klasėse neturime atskiro privalomo mokymo kurso, kuris būtų skirtas šiems iššūkiams. Ir ne tik propagandos, bet ir finansinių apgaulių iššūkiams, socialinių tinklų, interneto iššūkiams. Mūsų dabartinė realybė yra tokia, kad mūsų jaunoji karta (žinoma, ir vyresnė karta tuo labiau) turi mokytis, kaip nepasiklysti informacinėse džiunglėse. Tai yra politinės valios klausimas, kada viena ar kita koalicija, ar mūsų Vyriausybė priims sprendimą, kad tokia disciplina būtų dalis mūsų pradinio švietimo dalimi ir privalomu dalyku. O šiaip, žinoma, važinėjame, diskutuojame, štai ir su Jumis, ir su kitais žurnalistais apie tai šnekame, važinėjame į mokyklas, tačiau tai yra labiau gaisrų gesinimas nei kova su problema efektyviomis ilgalaikėmis priemonėmis.

Kažkada juokais esate pasakęs, kad ponas Putinas Jums duoda darbo. Iš savo pusės man belieka palinkėti, kad Jūsų darbas šioje srityje vyktų labiau iš istoriko nei iš aktualijų komentatoriaus pozicijos.

Tuomet savo ruožtu jums, žurnalistams, palinkėsiu ištvermės, nes manau, kad žurnalistika ir žurnalistai susiduria su dideliais iššūkiais, kurie kyla būtent dėl besikeičiančios informacinės erdvės. Jūs taip pat tampate atakų taikiniais. Girdime, kaip vyksta kova tarp alternatyvios ir tradicinės žiniasklaidos, kaip svaidomasi įvairiais epitetais. Man atrodo, jog yra labai svarbu, kad žurnalistikos atstovai išlaikytų savo profesinius įgūdžius, nepriklausomai nuo to, kur konkretus žurnalistas vėliau atsidurs – ar jis bus televizijos žurnalistas, ar nueis į jutubo platformą, bet svarbu, kad žurnalistikos principai būtų kaip tam tikras priešnuodis melagingai propagandai ir manipuliacijoms.

Perspausdinta iš bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.