Nerija Putinaitė. Kiek prieinamas turi būti aukštasis mokslas?
Seime netrukus veikiausiai bus priimtos Mokslo ir studijų įstatymo pataisos, kuriomis siekiama įgyvendinti vadinamąją aukštojo mokslo socialinę dimensiją. Kitaip tariant, padidinti aukštojo mokslo prieinamumą. Pataisų pobūdis kelia nemažai klausimų. Tačiau pagrindinis jų – ar studijų prieinamumas Lietuvoje iš tiesų yra problema?
Pagal įgijusiųjų aukštojo mokslo diplomą skaičių esame vieni lyderių Europoje. Statistikos departamentas skelbia, kad 2020 m. 59,6 proc. 30–34 metų amžiaus lietuvių turėjo aukštąjį išsilavinimą, ir šis skaičius auga, palyginti su ankstesniais metais ir dešimtmečiais. Europos Sąjungoje aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių vidurkis 25–34 metų amžiaus grupėje siekia kiek daugiau nei 40 nuošimčių. Norima, kad visose Europos šalyse būtų pasiektas 40 proc. aukštąjį mokslą įgijusiųjų vidurkis. Lietuvą Europoje lenkia tik trys šalys – Liuksemburgas, Airija ir Kipras. Šalys, kurių gerovės lygį norėtume pasiekti, pasilikusios gana toli. Švedijoje ar Danijoje turinčiųjų aukštąjį išsilavinimą yra mažiau nei pusė. Vokietijoje ir Suomijoje šis skaičius nesiekia Europos Sąjungos vidurkio.
Aukštąjį išsilavinimą įgijusiųjų skaičius rodo norą stoti ir gauti aukštojo mokslo diplomą. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad Lietuvoje turime daug labai aukštos kvalifikacijos specialistų. Efektas, pagal turimus duomenis, yra kitas. Masinis aukštasis mokslas reiškia aukštojo mokslo diplomo nuvertėjimą darbo rinkoje: darbdaviai tikisi aukštojo mokslo diplomo net iš tų darbuotojų, kuriems nereikia aukštojo mokslo suteikiamų kompetencijų. Masinis aukštasis mokslas taip pat gali rodyti žemą bendrą aukštojo mokslo studijų kokybės lygį ar tai, kad studijų lygio žirklės yra labai plačios. Lietuvoje tai reikštų, kad esama studijų programų, paruošiančių labai aukštos kvalifikacijos specialistus, ir esama studijų programų, kuriose mokymo lygis žemas.
Vienaip ar kitaip, studijų prieinamumas nėra Lietuvos aukštojo mokslo problema. Šiemet mokyklas baigia apie 22 tūkst. abiturientų, o valstybės finansuojamų studijų vietų numatyta 12,7 tūkst. Galime numanyti, kad dar 3–4 tūkst. įstos į valstybės nefinansuojamas vietas, daugiausia kolegijose. Tad, grubiai skaičiuojant, esama galimybės, kad į aukštąsias mokyklas įstos 70 proc. abiturientų.
Pastaraisiais metais buvo visaip skatinamas aukštojo mokslo prieinamumas tam tikroms studijų programoms. Didinamas IT, pedagogikos studijų vietų skaičius, skiriamos stipendijos įstojusiems į vienas ar kitas specialybes. Turima studijų vietų didinimo praktika atskleidė, kad iš kai kurių IT studijų programų gali iškristi ir iki 50 proc. įstojusiųjų. Šiemet Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paskelbė, kad prioritetinėmis laiko pedagogikos, slaugos ir informatikos studijų programas, į jas bus priimami visi tenkinantys minimalius reikalavimus. Į dalį reikalingiausių pedagogikos studijų specializacijų įstojusiems bus skiriama 299 eurų stipendija.
Šie skaičiai rodo, kad studijų prieinamumą Lietuvoje reikia veikiau riboti nei didinti. Paprasčiausiai nebėra tiek norinčių ar net teoriškai galinčių įstoti į aukštąsias mokyklas ir jas baigti, kiek yra studijų vietų.
Tiesa, dabartinis Seimas priėmė sprendimą suvienodinti priėmimo kriterijus stojantiesiems į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas vietas. Tai nubrėžė aiškų akademinių pasiekimų slenkstį, užkirto kelią daliai aukštųjų mokyklų nepaisyti minimalių pasiekimų reikalavimo. Tačiau net ir dėl šių ribojimų studijų prieinamumas išlieka labai aukštas.
Lietuvoje, kaip rodo tyrimai, studijų prieinamumą didinti reikėtų vienai, veikiausiai nelabai didelei, stojančiųjų grupei. Tai yra abiturientai, gyvenantys ne didžiuosiuose miestuose, baigę gerais pažymiais vidurines mokyklas, tačiau dėl silpnos tėvų socialinės padėties nedrįstantys stoti į geriausias universitetines programas didžiuosiuose miestuose, o besirenkantys kolegines ar universitetines studijas arčiau namų. Šiems abiturientams iš tiesų reikėtų išskirtinio dėmesio, sudaryti labai palankias sąlygas gauti pakankamo dydžio stipendijas, kitokią paramą, kad jie, įstoję į konkurencingas specialybes, nejaustų socialinio barjero.
Sprendžiant pagal Vyriausybės programą, būtent žingsnių šia kryptimi ir buvo galima tikėtis, nes programoje numatoma didinti „paramą studentams, patiriantiems socialinę atskirtį“. Vis dėlto šiuo metu Seime svarstomos mokslo ir studijų įstatymo pataisos tik iš dalies kreipia dėmesį į akademinius pasiekimus, kurių reikia stojant į aukštąsias mokyklas.
Pirmoji pataisų iniciatyva kilo iš prezidentūros, panašiu metu buvo rengiamos labai panašios pataisos ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje. Dabartinių pataisų esmė ta, kad iš studijų vietų, dėl kurių konkuruoja visi stojantieji, paimama dalis studijų vietų. Suformuojama vadinamoji antroji eilė. Dėl šios dalies studijų vietų konkuruoja tie, kurių akademiniai pasiekimai žemesni. Šiuo metu kalbama, kad ta studijų vietų dalis būtų 10 proc., bet vėliau turėtų didėti.
Norintys atskirai konkuruoti turėtų atitikti minimalius reikalavimus, būti baigę vidurinę mokyklą ir išlaikę tam tikrą skaičių brandos egzaminų. Tačiau kiti akademinio lygio reikalavimai jiems nekeliami. Jie galėtų pretenduoti į studijų vietą, jei būtų baigę trumpąsias studijas, turėtų profesinės praktinės patirties ir būtų pretendentai į socialinę paramą. Praktinė patirtis suprantama kaip „darbas pagal darbo sutartį, savanoriška veikla pagal savanoriškos veiklos sutartį, nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba, profesinė karo tarnyba ir savanoriška nenuolatinė karo tarnyba“. Galintieji gauti socialinę paramą yra našlaičiai, turintieji teisę gauti socialinę pašalpą, turintieji nustatytą nedarbingumo lygį. Akivaizdu, kad išvardyti dalykai neturi ryšio ar turi netiesioginį ryšį su stojančiojo akademiniu pasirengimu.
Numatomas pokytis iš šalies atrodo gana patraukliai, kaip patraukliai politiškai atrodo bet kurios kalbos ir veiksmai, susiję su socialiniais dalykais ir prieinamumu. Tačiau čia mes kalbame ir apie aukštąjį mokslą, ir tai kelia kelis klausimus.
Pirma, neaišku, kodėl įvedamas priėmimo mechanizmas, leidžiantis nekreipti dėmesio į akademinį pasirengimą. Jau ir anksčiau baigusieji profesines mokyklas gaudavo papildomų balų, leidusių jiems konkuruoti su baigusiais vidurines mokyklas. Panašios lengvatos stojant buvo daromos ir kariams. Net ir su nuolaidomis, jų rezultatai turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus. Neaišku, kodėl atsisakyta vystyti anksčiau buvusias praktikas, jas plečiant ar adaptuojant. Neaišku ir pagal kokius kriterijus tokioms skirtingoms grupėms priklausantys stojantieji konkuruos atskirame konkurse.
Antra, kyla labai rimtų abejonių, ar taip įstojusieji pajėgs mokytis aukštojoje mokykloje ir pasiekti tam tikrą studijų lygį. Jie akivaizdžiai bus daug menkiau pasirengę studijoms nei dalyvaujantieji pagrindiniame konkurse. Ir aukštosios mokyklos veikiausiai neturi išteklių, kad labai silpni įstojusieji turėtų individualų studijų planą, kuris jiems leistų pasiekti vidutinius rezultatus. Jei aukštosios mokyklos sieks juos tik išlaikyti sąrašuose, tai reikš diplomų dalijimą. Neaišku, į kurias specialybes jiems bus galima stoti, ar įgyta praktika, trumposios studijos turi atitikti pasirinktą specialybę, ar ne.
Trečia, kyla rimtų abejonių dėl šių pataisų konstitucingumo. Konstitucinis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kaip supranta, kam valstybė gali skirti finansavimą už studijas ir ką reiškia „gerai besimokantis“. Išaiškinimai vienareikšmiškai nurodo, kad valstybės finansuojamos vietos gali būti skiriamos tik stojantiesiems, konkuruojantiems tarpusavy akademiniais pasiekimais. Socialinė stojančiojo padėtis negali būti kriterijus, suteikiantis jam valstybės finansuojamos vietos garantiją. Valstybei niekas nedraudžia numatyti kokias nors specialias priemones stojantiesiems iš socialiai pažeidžiamos aplinkos, tačiau tai neturi būti valstybės finansuojamos vietos garantija. Nebent Konstitucinis Teismas sutiktų, kad minimalūs reikalavimai stojant į aukštąsias mokyklas reiškia „gerą mokymąsi“. Kita vertus, vadinamoji antroji eilė reiškia, kad nelieka lygių galimybių visiems stojantiesiems konkuruoti dėl norimos studijų vietos.
Įstatymo pataisos palieka daug išvardytų nežinomųjų. Nuo to, į kurias specialybes galės pretenduoti stojantieji, ar jų darbo praktika bus susijusi su pasirinkta specialybe ir panašiai, priklausys, kokį poveikį tai padarys aukštojo mokslo sistemai kaip visumai. Jau dabar studijų prieinamumas Lietuvoje didžiulis, kasmet lieka neužimtų valstybės finansuojamų studijų vietų. Galima net pamanyti, kad įstatymo pataisomis siekiama atrasti dar vieną kitą potencialų stojantįjį, kuris šiaip nebūtų linkęs studijuoti, bet susigundytų tokia proga.
Kad ir kaip žiūrėtume, įstatymo pataisos nėra tai, ko Lietuvos aukštajam mokslui šiandien reikia labiausiai. O reikia diskusijos, kur link judame ir judėsime toliau: link dar didesnio prieinamumo ar kokybės ir talentų ugdymo? Ar iš tiesų norime pasiekti 70 proc. ar daugiau baigusiųjų aukštojo mokslo studijas, kurių diplomas darbo rinkoje reikš dar mažiau nei šiandien? O galbūt norėtume šį skaičių sumažinti iki 40 proc., kartu pasirūpindami, kad aukštosios mokyklos rengtų vien aukščiausios kvalifikacijos specialistus?
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
