Kęstutis Girnius. Ar leistina raginti Ukrainą neužmiršti diplomatijos?

Birželio 12 d. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pareiškė: „Klausimas toks: kokią kainą esate pasirengę mokėti už taiką? Kiek teritorijos? Kiek nepriklausomybės? Kiek suvereniteto? Kiek laisvės? Kiek demokratijos esate pasirengęs paaukoti dėl taikos? Ir tai labai sunki moralinė dilema.“ Idealiai nė kiek šių vertybių nereikėtų paaukoti, bet sąlygos nėra idealios.

Neseniai paskelbtame dienraščio „New York Times“ komentare, prezidentas Joe Bidenas pasakė, kad JAV tikslas yra „stiprinti Ukrainą ir remti jos pastangas derybomis pasiekti konflikto pabaigą“. Bidenas ir Stoltenbergas laikomi tvirtais Ukrainos draugais, tad jų pastabos apie derybas nesulaukė kritikos lavinos.

Apžvalgininkai, politikos mokslininkai ir politikai, padarę panašias užuominas, dažnai kaltinami nuolaidžiavimu bei pataikavimu Rusijai. Buvęs JAV valstybės sekretorius H. Kissinger buvo itin smarkiai kritikuojamas po to, kai jis pasakė, kad reikia per du mėnesius pradėti derybas, kol padėtis dar nepablogėjo, ir kad skiriamoji linija yra status quo ante, padėtis prieš Rusijos invaziją.

Ukrainos prezidentas V. Zelenskis atkrito, kad „atrodo, jog ponas Kissingeris gyvena ne 2022-aisiais, o 1938 metais, ir jis manė, kad kalba auditorijai ne Davose, o Miunchene.“ Derybos ir nuolaidos Putinui esą tik didins Rusijos prezidento apetitą, nors pažeidžiama ir susilpnėjusi Rusija neprilygsta ūkiškai galingai hitlerinei Vokietijai 1938 m. pabaigoje.

Į chorą įsitraukė Lietuvos krašto apsaugos ministras A. Anušauskas, pasakęs, kad „galbūt iš kai kurių politikų apskritai surinkti telefonus ir neleisti jiems skambinti Putinui.“ Nelabai taktiškas pasisakymas. Prašome Vokietijos į Lietuvą pasiųsti kariuomenės brigadą, bet norime nurodyti jos vadovams, su kuo jie gali kalbėtis. Ar čia kitas lyderystės pavyzdys?

Neabejotina, kad Ukraina ir tik Ukraina turi nutarti, kada, jei iš viso, derėsis su Rusija, ir pati atsakyti į Stoltenbergo klausimus. Gegužės antroje pusėje Kijevo tarptautinio sociologijos instituto atlikta apklausa rodo, kad Ukrainos gyventojų dauguma sutinka su Zelenskiu, kad nereikėtų atsisakyti žemės mainais į taiką. Net 82 procentai ukrainiečių nėra pasirengę atiduoti jokios Ukrainos žemės, net jei tai reikštų, kad karas užsitęs.

Nuostata, jog verta kovoti toliau, suprantama, kol tikimasi, jog pergalė pasiekiama, kad Rusiją galima nugalėti. Kai kurie žinovai, kaip itin atsakingas pareigas ėjęs JAV generolas D. Petreus, mano, jog Kijevas gali įveikti Maskvą. Bet nemažiau ekspertų abejoja, ar Ukraina galės išvyti Rusiją iš visos savo teritorijos. Ir nurodo, kad kuo ilgiau tęsis šis konfliktas, tuo daugiau žmonių žus, tuo daugiau miestų bus sulyginti su žeme, tuo didesnė rizika, kad NATO įsivels į karą, kuris gali tapti branduoliniu.

Lietuvoje vyrauja polinkis pro pirštus žiūrėti į branduolinio karo galimybę bei įsitikinimas, jog Putino kalbos yra tik blefas. Tai klaida dėl dviejų priežasčių. Pirma, tokio karo pavojus jau yra ženkliai paveikęs konfliktą. Rusijos branduolinių ginklų buvimas iki šiol atgrasė JAV nuo tiesioginio kišimosi į konfliktą. Ekspertai pažymi, kad savo ruožtu JAV, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės branduoliniai ginklai atgraso Rusiją, užkerta kelią jos pajėgų antpuoliams prieš ginklų sandėlius ir kitas vietas Lenkijoje, kur kaupiami NATO ginklai prieš išsiunčiant juos į Ukrainą.

Nors šiuose sandėliuose laikomi ginklai, be kurių Kijevas negalėtų stabdyti Rusijos invazijos, jie nėra tapę taikiniais, nes peržengtų Vakarų raudonąją liniją ir įsipareigojimą ginti kiekvieną NATO šalių teritorijos centimetrą.

Antra, egzistuoja supaprastintas atgrasymo vaizdinys. Prieš daugiau negu 50 m. Harvardo ekonomistas ir vėliau Nobelio laureatas Thomas Schelling tvirtino, kad daugelis karo analitikų klysta, vaizduodami branduolinio karo slenkstį lyg tai būtų aštrus uolos kraštas, kur galima tvirtai stovėti, pažiūrėti žemyn ir nuspręsti, pasinerti ar ne. Padėtis kita. Stovime ne ant uolos slenksčio, bet ant nelygaus šlaito.

Pradėjus leistis žemyn šlaitu, didėja tikimybė slysti ir nukristi, šios tikimybės negalima iš anksto tiksliai apskaičiuoti, kaip negalima ir apskaičiuoti, kiek rizika padidėja, pažengus kelis žingsnius žemyn. Pirmieji žingsniai jau žengti, pvz., kai po ilgo svarstymo JAV nutarė Ukrainai tiekti raketines sistemas, kurios gali pataikyti į taikinius Rusijoje. Nežinia, koks bus kitas žingsnis, kaip į jį bus reaguojama, tad svarbu, kad abiejų pusių kariškiai ir politikai galėtų greitai susisiekti vienas su kitu, jei to reikėtų. Atsisakymas tartis yra prabanga, kurios pasaulis negali sau leisti.

Georgetown universiteto profesorius ir buvęs JAV Nacionalinio Saugumo narys, Klintonui ir Obamai prezidentaujant, Charles Kupchan rašo, kad Vašingtonas turi ne tik teisę bet ir pareigą aptarti karo tikslus su Kijevu. Šis konfliktas yra pavojingiausias geopolitinis momentas nuo Kubos raketų krizės, tad JAV turi tarti savo žodį nustatant, kada ir kaip šis karas baigsis. Užuot teikęs ginklus be jokių sąlygų, iš esmės leisdamas ukrainiečiams pasirinkti savo strategiją, Vašingtonas turi pradėti atvirą diskusiją apie karo nutraukimą su sąjungininkais, su Kijevu ir galiausiai su Maskva.

Pasak jo, nereikia pasiduoti iliuzijomis, kad bus galima Putiną nuversti arba visiškai izoliuoti. Jau laikas JAV priešintis polinkiui tapatinti diplomatiją ir strateginį apdairumą su pataikavimu. Pačiai Ukrainai būtina išvengti ilgus metus besitęsiančio konflikto, tad turi derėtis dėl paliaubų ir tolesnių procesų, kuriais būtų siekiama susitarti dėl teritorijos.

Nors Kupchan to nemini, derybų pradžia smarkiai veiks galutinį rezultatą. Šiomis dienomis Rusija valdo mūšio laiką, tad keltų maksimalius reikalavimus. Kijevui būtų geriau palaukti, kol jos kariai sustabdo Rusijos ginkluotųjų pajėgų veržimąsi ir verčia jas atsitraukti. Nežinia, kada tai bus, bet Ukrainai būtų tragedija, jei karas tęstųsi metų metus, kaip kai kurie analitikai prognozuoja.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.