Linas Kojala. Ukrainai ir Moldovai oficialiai suteiktas kandidačių į ES statusas. Ir tai nėra vien simbolizmas

Šis žingsnis, dėl kurio sutarė visos Bendrijos valstybės, reikšmingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, Ukraina ir Moldova nebėra „pilkoji zona“ Europos žemėlapyje. Šios valstybės dar 2014 metais pasirašė Asociacijų susitarimus su Europos Sąjunga (ES), leidusius vystyti prekybinius ryšius, užtikrinti bevizį asmenų judėjimą, taip pat diegti europietiškas taisykles ir standartus.

Bet tuo pačiu joms buvo siunčiamas signalas, jog šis santykių vystymas nėra narystės preliudija – netgi priešingai, ES durys buvo tvirtai užvertos.

Antra, suteiktas papildomas impulsas savo šalį ginantiems ukrainiečiams. Prieš aštuonerius metus Maidano aikštėje „Orumo revoliucija“ vyko tūkstančiams žmonių keliant į viršų ES vėliavą. Nuo šiol, tęsdami kovą už laisvę, jie žinos, kad turi perspektyvą tapti visaverte Vakarų pasaulio dalimi.

Žinoma, tunelis, kurį teks praeiti, ilgas ir sudėtingas, bet jo gale pagaliau įsižiebė šviesa. Jos Ukrainos gyventojai tikrai norėjo – narystei Bendrijoje, anot naujausių apklausų, pritaria maždaug devyni iš dešimties.

Trečia, tai bus aktualu ruošiantis niokojamos valstybės atstatymui. Kandidatės statusas suteiks daugiau galimybių pasitelkti naujas ES finansavimo programas, paspartinti struktūrinių reformų procesą. Tai padrąsins ir investuotojus, kurie, nepaisant sunkumų, matys aiškią valstybės strateginę kryptį.

Bet darbai nebus pradedami nuo nulio. Skaičiuojama, kad ukrainiečiai jau perėmė apie du trečdalius ES teisyno. Anaiptol ne visi procesai vyko sėkmingai – neišvengta skandalų ir duobių. Visgi šalies sutelktumas siekti strateginio tikslo leidžia viltis, kad kritiškos prognozės bus paneigtos.

Turės keistis ne tik Ukraina ar Moldova. Permąstyti save turi ir visa ES. Kandidačių statuso suteikimas rodo, jog dar prieš pusmetį egzistavę tabu byra į šipulius. Visgi plėtrai apetito Bendrijos viduje nėra per daug. Paskutinė valstybė, prisijungusi prieš klubo, buvo Kroatija – tai nutiko prieš beveik dešimtmetį. Nuo tada Europos lyderiai gerokai dažniau kalbėjo apie būtinybę gilinti esamų valstybių integraciją, o ne rizikuoti dar didesne fragmentacija priimant naujus narius. Ypač tokius didelius kaip Ukraina.

Tai, jog esami mechanizmai nėra paruošti reikšmingai plėtrai, pripažįsta ir didžiosios valstybės. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas jau ne kartą užsiminė, jog reikia permąstyti sprendimų priėmimo procedūras. Pavyzdžiui, ar gali ES būti efektyvi užsienio politikoje, jei šioje srityje kiekviena valstybė turi veto teisę? Bet įvesti daugumos balsavimą bus sunku, nes norint pakeisti taisykles reikės… Visų šalių pritarimo.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.