Diskutuotinų dalykų švietime yra. Pavyzdžiui, jungtinės klasės. Susitarime nėra sutarta, iki kurių metų jos turėtų būti panaikintos, nėra sutarta, kad jos turėtų gyvuoti. Tokie aštrūs klausimai jame paprasčiausiai nutylimi.
Nerija Putinaitė. Susitarimas dėl švietimo: Vyriausybės užsitikrinta partijų parama einamiesiems darbams
Nerija Putinaitė, lrt.lt
Rugsėjo 1-ąją parlamentinių partijų atstovai iškilmingai pasirašė partijų „Susitarimą dėl švietimo politikos (2021–2030)“, rimtai pretenduodami užgožti kitus Rugsėjo 1-osios įvykius. Iki pat pasirašymo judesio buvo išlaikyta intriga dėl susitarimo turinio. Jo variantai nebuvo viešinami, jis nebuvo aptariamas su platesnėmis visuomenės grupėmis. Tad ir nesulaukė išankstinės kritikos ar pagyrų.
Kaip jį reikėtų vertinti? Ar tai bus vienadienis įvykis, ar padės pagrindą kelerius metus besitęsiantiems darbams? Kokia galima jo sėkmė ir nauda?
Susitarime iš tiesų nėra naujumo keliais aspektais. Pirma, jame nėra naujumo ta prasme, kad jis nesiūlo naujų strateginių idėjų, naujo požiūrio į švietimo problemų sprendimą. Net naujai nepažvelgia į esamas problemas. Jis nesukuria jokio pagrindo naujai pradžiai, naujai ateičiai. Jau pirmose diskusijose dėl susitarimo buvo pastebėta, kad nors susitarimas siekia 2030-uosius, tai nėra susitarimas, kuriame būtų užbrėžta akiratį plečianti vizija. Iš politinių partijų susitarimo galbūt to ir galima tikėtis, bet Lietuvoje politinių partijų susitarimai paprastai tokie nebūna. Susitarimas labiau orientuojasi į esamą švietimo situaciją.
Antra, susitarime nėra naujumo ir ta prasme, kad jis nenumato nė vieno struktūrinio pakeitimo švietimo sistemos viduje. Dauguma numatytų pokyčių remiasi jau esamais modeliais, tik numato tam tikras dalines jų korekcijas ar plėsti jų veikimo apimtis. Esama įsisenėjusių, metai iš metų iš įšalo taško neišjudančių ar menkai išjudančių sferų (mokymasis visą gyvenimą), kurių net ir turėdama išteklių, be struktūrinių pokyčių neįgyvendins nei ši, nei ateinančios Vyriausybės.
Trečia, susitarime nėra naujumo, nes tai nėra susitarimas ar kompromisas dėl ginčytinų dalykų, dėl kurių iki susitarimo pasirašymo partijos ar visuomenės grupės būtų aršiai diskutavusios. Ginčytini dalykai liko anapus susitarimo. Todėl jis panašus į skirtingų nuostatų mišrainę, kurioje nereikėtų ieškoti sistemiškumo.
Dėl ko partijos turi panašias pozicijas, kur jos išsiskiria, galima matyti analizuojant jų rinkimų programas 2020 m. Seimo rinkimams. Didžioji dalis partijų programose vienaip ar kitaip palietė ikimokyklinį ugdymą, mokytojų ir dėstytojų atlyginimų kėlimą, švietimo pagalbos specialistų trūkumą, galimybes mokytojams įgyti papildomas kvalifikacijas. Susitarimas įvardija punktus, dėl kurių iki susitarimo partijos neturėjo esminių nesutarimų, galbūt kiek skyrėsi požiūris į detales. Pavyzdžiui, sutardamos, kad turėtų didėti finansavimas moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP), partijos skirtingai įsivaizdavo, koks tas didėjimas turėtų būti. Susitarime įrašyta, kad viešųjų pinigų MTEP veiklai turėtų būti skiriama ne mažiau kaip 1 proc. nuo BVP, kai 2018 m. tebuvo skiriama 0,3 proc.
Partijos ne tiek susitarė dėl ginčytinų dalykų, kiek surašė persidengiančias pozicijas, anapus susitarimo lauko palikdamos išsiskiriančias pozicijas. Socialdemokratai tardamiesi aštriau kėlė klausimą dėl privačių mokyklų, siekdami, kad pozicija jų atžvilgiu susitarime rastųsi. Tačiau partijų nuomonės šiuo klausimu stipriai išsiskyrė ir privačių mokyklų tema liko anapus susitarimo teksto.
Ketvirta, partijų susitarime nėra naujumo, nes didelė dalis įvardytų punktų yra dabartinės Vyriausybės darbotvarkėje. Jie, gal kiek kitaip suformuluoti, įrašyti Vyriausybės programoje ar programos priemonėse: apie mokyklų vadovų lyderystės gebėjimų tobulinimą, apie neformaliojo vaikų švietimo krepšelio plėtimą, įtraukųjį ugdymą, bendrojo ugdymo kokybės standartą, švietimo pagalbos specialistų skaičiaus didinimą ir pan. Būtų galima sakyti, kad ne mažiau kaip pusė punktų yra dabartinės Vyriausybės darbotvarkėje.
Esama ir dalykų, kurie gražiai skamba, tačiau jiems šiuo metu jau nereikia atskiro partijų susitarimo. Pavyzdžiui, „parengti ir pradėti įgyvendinti nacionalinę edukologijos mokslo krypties programą“. Vyriausybė yra tai numačiusi programoje ir tam pakanka, kad tarp Lietuvos mokslo tarybos vykdomų konkursinių mokslo programų atsirastų dar viena, skirta edukologiniams tyrimams.
Kai kurie susitarimo punktai buvo jau ne vienos ankstesnės Vyriausybės programoje, įrašyti ne viename strateginiame dokumente: „Sukurti savišvietos ir neformaliuoju būdu įgytų kompetencijų pripažinimo sistemą“, „sukurti sąlygas, kad visiems mokiniams būtų teikiamas ugdymas karjerai, profesinis informavimas ir konsultavimas“, pameistrystės sistemos plėtimas ir kai kurie kiti. Susitarimas iš naujo patvirtina jų svarbą, tačiau jų naujai neformuluoja.
Tačiau susitarime esama ir dalykų, išeinančių anapus dabartinės Vyriausybės deklaruotų tikslų: vadinamoji aukštojo mokslo socialinė dimensija, galimybė priešpensinio amžiaus pedagogams pasitraukti iš pedagogo profesijos ir kitos.
Penkta, susitarime nėra kalbama apie naujus švietimo sistemos probleminius „dramblius“: bendrojo ugdymo turinį, pandemijos iššūkius švietimo kokybei ir prieinamumui bei jų įveiką.
Dalis punktų yra deklaratyvūs, labai bendri ar nelabai aiškūs. Pavyzdžiui, „sustiprinti tyrėjų karjeros formavimą, jį derinant su Europos mokslinių tyrimų erdvės ir Europos aukštojo mokslo erdvės principais“, „užtikrinti mokytojo kompetenciją ir diskreciją spręsti, vertinti bei parinkti mokymo(si) būdus ir apimtis“. Vis dėlto džiugina, kad bendros deklaratyvios nuostatos nedominuoja.
Esama, bent iš pirmo žvilgsnio, kontroversiškų ar neaiškių dalykų. Pavyzdžiui, „mokytojų kvalifikacines kategorijas susieti su mokytojų veiklos vertinimu ir aukštojo mokslo kvalifikaciniais bei mokslo (meno) laipsniais“. Šiuo metu egzistuojanti mokytojų kvalifikacijų sistema yra viena iš kliūčių naujų mokytojų karjeros patrauklumui, nes atlyginimą susieja su vieną kartą gautais rangais. Tokia nuostata, regis, šią sistemą dar labiau sustingdo. Keistas punktas apie kultūros turinio, meno formų integravimą į švietimo turinį, tarsi tik tokia tebūtų švietimo turinio problema.
Įvardyta naujumo stoka nebūtinai turėtų būti vertinama kaip susitarimo trūkumas, kuris darytų susitarimą nereikšmingą. Sveikintina vien tai, kad partijų atstovai susėdo prie bendro stalo, diskutavo ir tarėsi dėl švietimo. Susitarimas vertintinas kaip bendra partijų deklaracija, dėl kurių einamųjų darbų švietime sutaria.
Sveikintina ir tai, kad susitarimas nėra vien deklaratyvus. Nemažai nuostatų yra suformuluotos gana konkrečiai. Tai rodo, kad partijos būtent čia mato švietimo prioritetus, net jei dėl jų iki šiol ir nebuvo aštrių diskusijų.
Susitarimas atskleidžia, kuriems švietimo darbams Vyriausybė, juos jau įtraukusi į savo darbotvarkę, gali tikėtis palaikymo iš kitų partijų (ikimokyklinis ugdymas, ugdymo kokybės standartas, priėmimo į aukštąsias mokyklas reikalavimų suvienodinimas besimokantiems valstybės finansuojamose ir nefinansuojamose vietose). Galima tikėtis, kad dėl šių sprendimų nekils didelių ginčų, politinių įtampų, kurių šiuo metu valstybėje ir taip netrūksta.
Rimčiausių abejonių dėl susitarimo įgyvendinamumo kelia ir tai, kad didžiosios dalies nuostatų sėkmė priklauso ne tiek nuo Seimo ar Vyriausybės valios pertvarkoms, o nuo papildomų išteklių. Išteklių visoms nuostatoms įgyvendinti reikėtų gana daug. Net didėjant biudžetiniam finansavimui švietimui, teks rinktis, kurie iš įvardytų tikslų labiau, kurie mažiau prioritetiniai. Neišvengiamai teks susidurti su tokiomis dilemomis: didinti mokytojų atlyginimus ar švietimo pagalbos specialistų skaičių; pasiekti, kad visi vaikai būtų ugdomi pagal ikimokyklinio ugdymo programą ar plėsti neformaliojo švietimo prieinamumą; didinti finansavimą moksliniams tyrimams ar finansuoti švietimo veiklas. Susitarime punktų yra daug. Kurie iš jų yra labiau, kurie mažiau svarbūs – nėra aišku.
Susitarimas anapus akiračio palieka struktūrines pertvarkas, didžiuosius švietimo probleminius „dramblius“, nepasiūlo sprendimų dėl ginčytinų dalykų. Menka susitarimo ambicija numato, kad susitarimas bent iš dalies bus įgyvendintas, nes tam pakanka vien dabartinės Vyriausybės valios ir tam tikrų papildomų išteklių. Jis ir bendrai gali būti vertinamas kaip Vyriausybės pasitikrinimas, kuriems einamiesiems švietimo darbams gali gauti kitų partijų pritarimą ir jų paramos saviems darbams užsitikrinimas pasižadant imtis kai kurių papildomų darbų.
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
