Mažvydas Jastramskis. Drugelio, t. y. Skvernelio, efektas

Saulius Skvernelis vėl suplasnojo sparnais – paliko „valstiečių“ frakciją, išsivedė devynis jos narius ir kurs naują parlamentinę jėgą.

Skvernelio efekto nesuprasime, nepersikėlę į 2015 m. lapkritį: kai vienas žmogelis sugalvojo iš pareigūnų „pasiskolinti“ ginklą ir paleido įvykių grandinę, sujaukusią politinės galios lauką Lietuvoje.

Tada partijų reitinguose dar pirmavo socialdemokratai. Būtent jų vedamoje vyriausybėje dirbęs vidaus reikalų ministras Skvernelis (deleguotas, beje, „Tvarkos ir teisingumo“) pasinaudojo konfliktu su Seimo pirmininke Loreta Graužiniene ir įsitvirtino populiariausių olimpe.

Socialdemokratai nesugebėjo įvertinti Skvernelio efekto. Po teisybei, niekas nesugebėjo, bet kažkelioliktos vietos sąraše siūlymas itin populiariam vidaus reikalų ministrui vis tiek atrodė kaip nesusipratimas.

Skvernelis tada paskaičiavo racionaliai ir nuplasnojo ten, kur nors ir rizikavo, bet galėjo išlošti daugiausiai. Ir išlošė premjero postą. O bene didžiausiu laimėtoju tapo Ramūnas Karbauskis, kurio pirmininkaujama LVŽS sugebėjo pateikti vieną didesnių staigmenų Seimo rinkimų istorijoje.

Sekant pastarųjų metų įvykius, vis labiau tapo aišku, kad Karbauskis pamiršo: būtent Skvernelio pasirodymui LVŽS yra dėkinga už tai, kad įsitvirtino kaip viena iš dviejų pagrindinių Lietuvos partijų. 2016 m. pamatėme frako skverno efektą – kai lyderis patempia kitus kandidatus, išneša juos į parlamentą ant savo skverno (taip vadinamas toks efektas rinkimų tyrimuose).

Už atminties spragas, o kartais net ir pasityčiojimą (kitaip nepavadinsi to, kad buvęs premjeras neįtrauktas į LVŽS šešėlinę vyriausybę) anksčiau ar vėliau tenka atsakyti. Skvernelis nubaudė Karbauskį. Apie tai, kaip po skilimų yra „lengva“ atsigauti, galite paklausti socialdemokratų pirmininko Gintauto Palucko.

Tiesa, pirmininko Palucko jau nepaklausite, tik eilinio Seimo nario. Nes būtent jo pirmininkavimo metu įvykęs Gedimino Kirkilo ir kompanijos pasitraukimas lėmė tai, kad socialdemokratai smuko iki antrojo ešelono partijos. Ir prireikė Vilijos Blinkevičiūtės, kad atsirastų viltis sugrįžti.

Kalbant apie socialdemokratų skilimą, verta prisiminti ir 2018 m. Seimo sprendimą, kai buvo pakeistas partijų finansavimas: naujai įsikūrusi partija įgijo galimybę gauti valstybės dotaciją, jeigu turi frakciją Seime.

Skvernelis tada kalbėjo: „norint, kad parlamentinė partija veiktų, ji turi gauti dotaciją – arba ieškos kitokių finansavimo šaltinių“. Nežinia, ar jis kažką pramatė į priekį, bet jeigu taip, tai ciniškai genialu.

Legalus kyšis, kaip šį įsiteikimą socdarbiečiams tada įvardijo Tomas Janeliūnas, turės nenumatytų implikacijų. Ginklas, kurį LVŽS susimeistravo kovai prieš socialdemokratus, atsisuks prieš juos pačius. Žinoma, jei nauja Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“ sugebės pavirsti į partiją. O čia dar didelis klaustukas – iš kažkur reikės surasti bent du tūkstančius norinčių.

Bet kokiu atveju, LVŽS praradimai – didžiuliai. Kalbant skaičiais, pasitraukė 4 iš 10 pirmojo porinkiminio dešimtuko. Kartu šie keturi politikai (Saulius Skvernelis, Tomas Tomilinas, Rima Baškienė ir Linas Kukuraitis) buvo gavę 44 procentus šio dešimtuko pirmumo balsų.

Ar buvo kitų priežasčių, kodėl išėjo Skvernelis, nei tiesiog asmenybių konfliktas su Karbauskiu? Analizuojant politikų motyvacijas, įvairiuose tyrimuose (nuo pozicijų per referendumus iki balsavimų prieš partijos liniją) pasitelkiama trejybė – postai, ideologija (viešojo politika) ir perrinkimas.

Skvernelio pasitraukti nemotyvavo nebent perrinkimas. Jei jis būtų nusilenkęs Karbauskiui, tada Seimo nario vieta garantuota. Tačiau bet kas, kas šiek tiek seka politiką, įvertina Skvernelio charakterį ir pamena ankstesnį „suplasnojimą“, turėjo suprasti – nusilenkimas nebuvo realus scenarijus.

Išeiti Skvernelį motyvavo ideologija. Dar 2018 m. Ainės Ramonaitės statistinėje „Mano balso“ duomenų analizėje gerai matosi, kad partijų vertybiniame žemėlapyje Skvernelis yra gerokai atitrūkęs nuo Karbauskio, Baškienės, Aurelijaus Verygos. Ir nesunkiai rastų vietą tarp socialdemokratų.

Kodėl tada Skvernelis išėjo dabar? Kodėl su juo išėjo ir Baškienė, bent jau anksčiau ideologiškai panaši į Karbauskį?

Galima kalbėti apie sprendimų priėmimą partijos viduje, Karbauskio autoritariškumą, demokratiją. Tačiau esmė, tikėtina, yra tame, kad šie politikai (visų pirma Skvernelis) pastaraisiais metais buvo deleguojami į vadinamuosius partijos suoliuko šildytojus (angl. backbenchers) – be perspektyvos ateityje užimti kokį svarbesnį postą Seimo komitete ar vyriausybėje.

Kaip pastebima buitinėje politologijoje, tiek naujos frakcijos pavadinimas, tiek jos sudėtis primena „suneštinį balių“ – čia išsitenka (nominaliai) centro kairės pažiūrų Skvernelis, krikščioniams demokratams tinkanti Baškienė, amžinai progresyvus Tomilinas ir netgi kitas buvęs premjeras Algirdas Butkevičius.

Iš vienos pusės, daugumai Lietuvos rinkėjų ideologija nei rūpi, nei jie patys mąsto ideologiškai, o naujumas yra pranašumas savaime. Kita vertus, pastaruoju metu vertybinės takoskyros Lietuvoje tampa svarbesnėmis. O nauju apsimesti sunkoka, kai suplasnojai toli gražu ne pirmą kartą.

Todėl nesiimčiau spėlioti frakcijos politinių perspektyvų. Aišku tai, kad LVŽS patyrė smūgį, sunerimti turi ir LSDP. Konservatoriai šauna šampaną (nealkoholinis), bet aistroms nuščiuvus tepagalvoja – jei nuo jų norės atskilti nepatenkinti politikai, ar jie mieliau rinktųsi vieningą LVŽS, ar naują Skvernelio frakciją?

Seime dabar bus dvi frakcijos, kurių, kaip partijų, niekas nerinko. Iš viso – aštuonios (be mišrios grupės), penkios iš jų – opozicijoje.

Aišku, jei Skvernelis nesijungs prie vyriausybės. Kai tave veda ne tik ideologija, bet ir postai, visko gali nutikti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.