Dovilė Jakniūnaitė. Kas atsitiko Sakartvelui?

Praėjusią savaitę Ukraina ir Moldova išgirdo džiugią žinią – joms pasiūlytas Europos Sąjungos (ES) kandidatės statusas. Deja, valstybė, kuri dar prieš keletą metų nebuvo atsieta nuo pirmųjų dviejų, tai yra Sakartvelas, negalėjo džiūgauti. Sakartvelui pasiūlyta dar kiek pasistengti išlaikant perspektyvą tapti nare, o kandidatės statusas bus (galbūt) suteiktas, kai bus sureaguota į pastabas.

Šis sprendimas nebuvo netikėtas, vilčių šaliai neteikė ir kiek anksčiau suformuluotos Europos Komisijos rekomendacijos. Tad iki tol gana įprasta Rytų partnerystės „pažangiųjų trijulė“ suiro. Kas atsitiko? Ir ar Sakartvelui liko vilčių prisijungti prie ES?

Žiūrint į šalies gyventojų nuostatas, kokių nors radikalių pokyčių narystės ES ir NATO atžvilgiu nėra, priešingai – pasiryžimas būti abiejų organizacijų nare tik stiprėja. Remiantis visuomenės nuomonės apklausomis, darytose jau vykstant karui, 82 proc. apklaustųjų Sakartvelą norėtų matyti ES, o 71 proc. palaiko narystę NATO*.

Per pastaruosius 10 metų, kol darytos apklausos, šie skaičiai beveik nenukrisdavo žemiau 70 proc. teiraujantis apie narystę ES ir žemiau 60 proc. klausiant apie NATO. Sakartvelas ES Rytų partnerystės regione visada būdavo bene entuziastingiausiai ES ir NATO atžvilgiu nusiteikusi valstybė.

Tad visiškai nenuostabu, kad Komisijai paskelbus neigiamą rekomendaciją, į protesto ir palaikymo mitingus šalyje išėjo tūkstančiai žmonių, norėdami parodyti nusivylimą ir kartu tvirtą norą išlaikyti europinę kryptį. Deja, vien noro ir aistros tokiais atvejais retai užtenka.

Aštuoneri M. Saakašvilio valdymo metai atnešė gana sėkmingų ekonominių ir institucinių reformų, bet sukūrė daug įtampų ir kontroversijų dėl autoritarinio valdymo stiliaus, sustojusių reformų teismų sistemoje, visuomenės priešinimo. Būtent dėl M. Saakašvilio beveik absoliutaus dominavimo politinėje sistemoje buvo įvykdyta konstitucinė reforma ir prezidento institucija paversta nominalia, reprezentacine, galios centrui persistumiant į vyriausybę, kuri, įgijusi beveik konstitucinę daugumą parlamente, iš esmės neturi rimtesnės atsvaros ir priežiūros.

Gavę neigiamą stojimo į ES rekomendaciją Sakartvelo valdantieji skelbė, kad Komisija nebuvo objektyvi, o sprendimas politinis. Žinoma, valdančioji partija niekuo dėta. Tačiau Sakartvelui išsakoma daug kritikos ir pastabų.

Taip ir nebuvo pradėta daryti ryškesnių institucinių reformų, vis nepavyksta pasiekti mažiau šališkos teisių sistemos, kova su korupcija vyksta vangiai, dažnai politiškai motyvuota.

Šiuo metu Sakartvelo politinio elito siekis išsilaikyti valdžioje ir tvarkytis reikalus savaip – gerokai stipresnis už siekį tapti tarptautinės organizacijos nare. Juolab puikiai suprantama, kad, nepaisant kartvelų europinio entuziazmo ir retorinio palaikymo, pritarimo bet kokiai sunkesnei socialinei ar ekonominei reformai būtų daug mažiau. O gyventojų nepasitenkinimas reikštų ir pralaimėtus rinkimus.

Susiformavęs ydingas ratas, iš kurio išeiti sunku: reformas vykdyti kainuoja, tad joms reikia stiprių išorinių paskatų. Tuo metu ES, prieš keletą metų suteikusi taip geistą bevizį režimą, svertų – be narystės perspektyvos – nebeturi. O kai nėra išorinio spaudimo ir vidinio pasiteisinimo, kad tokie ES reikalavimai, Sakartvele prioritetai – kiti. Tačiau narystė priartės, tik pradėjus rodyti pastangas.

Nevykstančios reformos nėra vienintelė problema – per pastarąjį dešimtmetį demokratijos būklė šalyje vis prastėjo. Pradėjo daugėti politiškai motyvuotų bylų, įkalinimų. Vienas ryškesnių paskutinių atvejų – opozicinio TV kanalo vadovo Nikos Gvaramijos teismas ir jo įkalinimas trejiems su puse metų. Sutariama, kad už labai pritemptus nusikaltimus. Bylų, pradėtų prieš žmones, priskiriamų opozicinei žiniasklaidai, ne viena.

Galima paminėti ir žiniasklaidos laisvės ribojimus, tylomis nuleidžiamus žmogaus teisių pažeidimus, ypač prieš LGBT+ žmones, sustiprėjusią tradicinių vertybių retoriką, viešojoje erdvėje atkartojančią Rusijos naratyvus.

Šalyje politinis susipriešinimas yra toks, kad kiek daugiau nei prieš metus prireikė ir ES įsikišimo – tada septynis mėnesius trukusį nesutarimą tarp valdančiosios partijos ir opozicijos, paskelbusios, jog parlamente nedirbs, bandė išspręsti Europos Vadovų Tarybos prezidentas Charles’is Michelis. Pasiektą susitarimą pavyko išlaikyti vos 100 dienų.

Na ir, žinoma, neįmanoma apeiti B. Ivanišvilio, kaip daugelis stebėtojų spėja, de facto Sakartvelo vadovo, kurio formaliai nėra politikoje, bet kurio valia skiriami ir atleidžiami premjerai ir partijos „Kartvelų svajonė“ vadovai. Politikos moksle yra terminas tokiai situacijai apibūdinti – „valstybės užgrobimas“. Jis atpažįstamas, kai privatūs interesai dominuoja priimdami valstybės sprendimus.

Santykiai ir požiūris į Rusiją greičiausiai tiesiogiai ES sprendimo neveikė, tačiau šios temos neįmanoma nepaisyti, nes ir čia dėliojasi dviprasmiškas vaizdas.

Viena vertus, šalyje nėra jokių abejonių apie Rusijos keliamą grėsmę ir absoliuti dauguma kartvelų tai pasakytų. Rusijos agresijos Ukrainoje pasmerkimas buvo aiškus ir tvirtas. Tad tiesioginiam geopolitiniam nudreifavimui į Rusijos įtakos zoną prielaidų mažai.

Prisiminkime, kad Sakartvelas neprisijungė prie sankcijų Rusijai. Ir šį sprendimą palaiko apie pusę apklaustų respondentų*. Šalies valdžia nerimavo ir dėl tiesioginio Rusijos įsikišimo pavojaus, eskalacijos bandymų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, galvota ir apie turizmo sektorių, kuriam turistai iš Rusijos – vienas esminių pragyvenimo šaltinių.

Kad ir kokios paskatos ar priežastys Sakartvelo valdančiuosius paskatino atsargiai ir neagresyviai laikytis Rusijos atžvilgiu, tai tikrai prisidėjo prie augančio skepsio dėl šalies pasirinkimų Vakaruose.

Visa ši dėlionė, matyt, nesunkiai leidžia suprasti, kodėl darėsi vis sunkiau palaikyti aistringas Sakartvelo kalbas apie norą prisijungti prie ES. Tikėjimo kalbomis likę labai mažai, o darbai rodo visai kitą vaizdą. Dabartinėje geopolitinėje situacijoje nepanašu, kad Europos Komisija ar ES valstybės narės būtų linkusios Sakartvelui daryti išlygas. O ir pats Sakartvelas mažai padarė, kad jam advokatauti ES koridoriuose būtų paprasčiau.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.