Greta Latvėnaitė. ES užsienio politika – vienbalsiškumo gniaužtuose

Europos Sąjungos (ES) valstybės yra sujungtos bendros demokratinės idėjos, vertybių[1] ir taikaus, bendradarbiaujančio pasaulio vizijos.[2] Norėtųsi tikėti, kad tokia Sąjunga yra vieninga daugelyje saugumo, gynybos, ekonomikos, tarp jų ir užsienio politikos sričių. Deja, barbariška Rusijos agresija prieš Ukrainą atskleidė kitokią realybę. Vieninga laikyta Sąjunga jau nuo pirmųjų akimirkų patyrė nemažai iššūkių veikdama ties bendru atsaku Rusijai. Tai nebuvo naujiena. Jau ilgą laiką 27 valstybės narės nesutarė dėl tinkamos pozicijos Kinijos, Rusijos ir JAV atžvilgiu[3]. Bet tik dabar pasidarė aišku, jog vieningos užsienio politikos nebuvimas, skaido ir silpnina ES.

Užsienio politikos klausimai dažnai sprendžiami savarankiškai veikiant „norinčiųjų koalicijai“ (Vokietijai, Prancūzijai ir Italijai)[4], o ne vienbalsiu ES šalių narių sprendimu ir veikimu. Šios srities stiprinimas turi būti viena iš esminių ES platesnės integracijos sričių, siekiant išsaugoti normatyvinę galią, kuria ši Sąjunga taip didžiuojasi, dabartinių iššūkių akivaizdoje,.

Akivaizdu, jog ES turi Bendrą užsienio ir saugumo politiką (toliau – BUSP). Daugeliui tai atrodo pakankamas kriterijus daugiau nebekalbėti apie platesnę užsienio politikos integraciją, tuo labiau, jog Lisabonos sutartyje yra priimta ir konstruktyvaus susilaikymo galimybė. Tačiau šis argumentas yra visiškai nepakankamas nesvarstyti bendresnės, stipresnės ir greitesnės užsienio bei saugumo politikos vystymo.

ES valstybių narių vyriausybių radikalėjimas yra viena iš priežasčių siekti vieningesnės užsienio ir saugumo politikos. Vienas aršiausių bendros užsienio politikos kritikų yra Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, kurio giliu įsitikinimu ši sritis turėtų būti sprendžiama tik vyriausybių ir valstybių vadovų, o ne biurokratų, išsaugant šalies nacionalinius interesus ir saugumą[5]. Tai jis įrodo ir realiais veiksmais: V. Orbanas tapo didžiausia kliūtimi naujoms ES sankcijoms, nukreiptoms prieš Rusiją[6]. Tad tai tik parodo, kaip šalių asmeniniai interesai gali formuoti ir visos ES globalius sprendimus.

Vienos valstybės galia prieš likusias 26 nares atrodytų nesuvokiama nežinant, jog valstybės narės turi teisę vetuoti sprendimus susijusius su BUSP[7]. Šis ribotumas suvoktas ir anksčiau: jau 2018 m. buvo siūlymų atsisakyti veto teisės sprendimuose dėl ES pozicijos žmogaus teisių klausimais, sankcijų priėmimo bei ES civilinių misijų[8]. Europos Komijos (toliau – EK) pirmininkė Ursula von der Leyen buvo stipri šio pokyčio palaikytoja[9]. Tačiau valstybės narės tam išreiškė pasipriešinimą. Ypač mažosios nuogąstavo, kad vienbalsiškumo panaikinimas ir kvalifikuotos balsų daugumos (toliau – KBD) (55 proc. valstybių narių ir 65 proc. ES gyventojų balsavimo slenksčio) įvedimas sumažintų jų balsavimo svarumą[10]. Kartu tai suteiktų didžiosioms valstybėms narėms, pvz., Vokietijai ir Prancūzijai, pranašumą priimant užsienio ir saugumo politikos klausimus[11]. Tačiau, kadangi siūloma panaikinti vienbalsiškumą tik trijose anksčiau nurodytose srityse, tai per daug nesuvaržytų mažųjų valstybių, skatintų ieškoti bendraminčių ir siekiant didesnio konsensuso priimant sprendimus[12].

Kitas argumentas, kurį mini priešiškai BUSP vienbalsiškumo panaikinimui nusiteikusieji yra tai, jog KBD susilpnintų ES vidinį legitimumą bei išorinį patikimumą. Yra manančių, jog ES stiprybė slypi jos vieningume[13]. Jei nuolat būtų neatsižvelgiama į dalies valstybių narių pozicijas, ES politika prarastų vidinę atramą, o globaliu mastu ji nebūtų priimama kaip svarbus veikėjas[14]. Bet jei yra problema, tai yra ir išeitis, kuri buvo pritaikyta ir kitose ES sprendimų priėmimo srityse – bendro sprendimo procedūra pagal Mastrichto sutartį (1992)[15]. Taip Europos Parlamentui būtų suteikta bendro sprendimo teisė ir tai sutvirtintų Europos Vadovų Tarybos (toliau – EVT) priimamus BUSP sprendimus[16].

Galima įžvelgti ir daugiau KDB įvedimo privalumų: tai panaikintų „Trojos arklio“ įsileidimą, trečiosioms šalims reikšmingai veikiant valstybių narių balsavimą BUSP klausimais[17], leistų veikti nelaukiant kitų geopolitinių galių, kaip JAV, sprendimų[18]. Vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai, J. Borrell, teigimu, tai „būtų paskata valstybėms narėms judėti pirmyn ir ieškoti bendrų pagrindų“, panaikintų sprendimų priėmimo paralyžių[19]. Pasak buvusio EK pirmininko, Jean-Claude Juncker, Sąjunga taptų labiau „weltpolitik-fähig“ (galinti veikti globalioje politikoje)[20].

Jei EVT tikrai siekia „Naujoje 2019–2024 m. strateginėje darbotvarkėje“ nurodytų tikslų: užtikrinti geresnį ir efektyvesnį BUSP veikimą iki 2024 m.[21] – nedelsiant būtina imtis balsavimo sistemos reformos BUSP klausimais. Europos vadovų tarybos kvalifikuotos daugumos balsavimas su Europos Parlamentui suteikta bendro sprendimo teise, sprendžiant ES poziciją žmogaus teisių klausimais, sankcijų priėmimą bei ES civilines misijas yra išeitis iš aklavietės, kurioje dabar stovi BUSP. Tik tokiu būdu ES sugebės išsaugoti savo normatyvinę galią besikeičiančioje globalioje politikoje, susiduriant su egzistenciniais iššūkiais, tokiais, kaip Rusijos karas Ukrainoje. Valstybės narės dar kartą turi susivienyti vienbalsiškumui, tik šįkart – paskutiniam, kad jo nebeliktų.

———-

[1] „Pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises.“ Skaityti daugiau:  EUR-Lex, „Europos Sąjungos sutarties suvestinė redakcija“ <https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/HTML/?uri=CELEX:12012M002&from=EN> [Žiūrėta 2022 04 13].

[2] Europos Vadovų Taryba/Europos Sąjungos Taryba, „ES bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje.“ 2022 m. kovo 30 d. <https://www.consilium.europa.eu/lt/policies/defence-security/> [Žiūrėta 2022 04 13].

[3] Willis Sparks, „Does the EU really have a foreign policy?“ GZERO, 2022 m. sausio 27 d. <https://www.gzeromedia.com/does-the-eu-really-have-a-foreign-policy> [Žiūrėta 2022 04 13].

[4] Annegret Bendiek et al., „Qualified Majority Voting and Flexible Integration for a More Effective CFSP?“ SWP comment, 2018 m. <https://www.swp-berlin.org/publications/products/comments/2018C25_bdk_kmp_orz.pdf> [Žiūrėta 2022 04 14].

[5] Thomas Escritt, „EU veto ‘hostage’-taking on foreign policy must end -Germany’s Maas.“ Reuters, 2021 m. birželio 8 d. <https://www.reuters.com/world/europe/eu-veto-hostage-taking-foreign-policy-must-end-germanys-maas-2021-06-07/> [Žiūrėta 2022 04 14].

[6] Yasmeen Serhan, „The Other Threat to Democracy in Europe.“ The Atlantic, 2022 m. balandžio 11 d. <https://www.theatlantic.com/international/archive/2022/04/democracy-eu-hungary-viktor-orban-russia/629504/> [2022 04 14].

[7] Tania Lațici, „ Qualified majority voting in foreign and security policy Pros and Cons.“ (PE 659.451). European Parliamentary Research Service, 2021, 2. <https://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/BRIE/2021/659451/EPRS_BRI(2021)659451_EN.pdf> [Žiūrėta 2022 04 13].

[8] Inga Czerny-Grimm, „S&Ds: it’s time to end the veto in EU foreign policy.“ S&D, 2018. <https://www.socialistsanddemocrats.eu/newsroom/sds-its-time-end-veto-eu-foreign-policy> [Žiūrėta 2022 04 15].

[9] Jon Stone, „Likely next EU chief says she wants to end member states’ veto on foreign policy.“ Independent, 2019. <https://www.independent.co.uk/news/world/europe/ursula-von-der-leyen-eu-commission-president-foreign-policy-veto-qualified-majority-a9006686.html> [Žiūrėta 2022 04 15].

[10] The Economist, „Scrapping vetoes won’t help European foreign policy.“ 2020. <https://www.economist.com/europe/2020/10/10/scrapping-vetoes-wont-help-european-foreign-policy> [Žiūrėta 2022 04 15].

[11] Jörg Michael Dostal, „European Foreign Policy and the Realities of Subsidiarity.“ E-International Relations, 2021 kovo 17 d. <https://www.e-ir.info/2021/03/17/european-foreign-policy-and-the-realities-of-subsidiarity/> [Žiūrėta 2022 04 16].

[12] Lațici, 6.

[13] Ten pat, 6.

[14] Dostal.

[15] Monika Garškaitė, „Europos Parlamento ir Lietuvos Respublikos Seimo galios sprendimų priėmimo ir žmogaus teisių įgyvendinimo procese.“ Magistro baigiamasis darbas, Mykolo Romerio Universitetas, 2014.

[16] Dostal.

[17] Leonard Schuette, „Should The Eu Make Foreign Policy Decisions By Majority Voting?“ Centre for European Reform, 2019. <https://www.cer.eu/publications/archive/policy-brief/2019/should-eu-make-foreign-policy-decisions-majority-voting > [Žiūrėta 2022 04 19] Cituota iš: Lațici, 5.

[18] Dostal.

[19] Joseph Weiler, „Europe Must Learn Quickly to Speak the Language of Power: Part I.“ EJIL:Talk!, 2020. <https://www.ejiltalk.org/europe-must-learn-quickly-to-speak-the-language-of-power-part-i/> [Žiūrėta 2022 04 19].

[20] Heikler Vorstoss, „Juncker: Einstimmigkeit in der EU-Außenpolitik muss fallen.“ Kleine Zeitung, 2018. <https://www.kleinezeitung.at/politik/aussenpolitik/5373663/Heikler-Vorstoss_Juncker_Einstimmigkeit-in-der-EUAussenpolitik> [2022 04 19].

[21] Europos Vadovų Taryba, „Nauja 2019–2024 m. strateginė darbotvarkė.“ 2019. https://www.consilium.europa.eu/media/39930/a-new-strategic-agenda-2019-2024-lt.pdf