Linas Kojala. Trumpos Johnsono eros pabaiga

Trejus metus trukęs Boriso Johnsono kelias Jungtinės Karalystės premjero poste baigiasi. Charizmatiškas, bet kontraversijų neišvengęs politikas prarado savo partijos pasitikėjimą – masiniai vyriausybės narių pasitraukimai nepaliko kitos išeities kaip tik paskelbti apie atsistatydinimą.

Tiesa, jis laikinai eis vyriausybės vadovo pareigas, bet tik tol, kol Toriai (konservatoriai) išrinks naują partijos lyderį ar lyderę. Tai turėtų įvykti rudenį.

Johnsono nesėkmės priežasčių toli ieškoti nereikia. Didelę žalą jam padarė vakarėliai karantino metu, kuriuose, nepaisant griežtų suvaržymų, dalyvavo ir vyriausybės nariai. Johnsonui nepadėjo ir jo bendražygių nederamo elgesio skandalai bei prasti rezultatai vietos rinkimuose. O kur dar ekonominiai sunkumai.

Iškilęs kaip „Brexito“ judėjimo lyderis, Johnsonas konservatorių partijai padėjo pasiekti įspūdingą rezultatą 2019 metų parlamento rinkimuose. Bet pastaruoju metu jį teigiamai vertino vos 23 proc. britų, o daugiau nei du trečdaliai norėjo pokyčių. Tapo akivaizdu, kad Johnsonas nebėra efektyvus lyderis.

Nors savo šalyje Johnsoną kamavo krizės, principinga laikysena smerkiant Rusiją, siunčiant ginklus ukrainiečiams, o taip pat remiant NATO sąjungininkus Baltijos šalyse sulaukė simpatijų. Kai kas nuogąstauja, jog politika gali keistis. Visgi yra tvirtų priežasčių manyti, kad Jungtinės Karalystės laikysena remiant Ukrainą reikšmingai nesikeis.

Visų pirma, dėl to yra platus politinis sutarimas konservatorių partijos tarpe. Ji tebeturi ženklią daugumą parlamente ir formuos naują vyriausybę. Kiti parlamento rinkimai numatyti anksčiausiai 2024 m. pabaigoje.

Antra, kandidatų į partijos lyderio poziciją tarpe gausu patyrusių esamos vyriausybės narių. Jie priėmė didžiąją dalį ligšiolinių sprendimų, susijusių su ginkluotės tiekimu Ukrainai, taip pat sankcijomis Rusijai.

Tęstinumą iliustruoja ir tai, jog dieną prieš Johnsono pasitraukimą užsienio reikalų sekretorė iniciavo sparčią Suomijos ir Švedijos narystės NATO ratifikavimo procedūrą. Kadangi dėl to nėra jokių ginčų, procesas iš esmės baigtas net ir vidaus politikos chaoso metu.

Trečia, britų visuomenė smerkia Rusijos agresiją. Pavyzdžiui, 83 proc. šalies gyventojų įvardija Rusiją kaip agresorę (tiek pat, kiek Lenkijoje). Tik 22 proc. palaiko Ukrainos nuolaidžiavimą Kremliui aukojant teritoriją mainais į „taikos“ galimybę. O parama narystei NATO pasiekė seniai neregėtas aukštumas – palankiai į tai žvelgia keturi iš penkių britų. Žinoma, tai savaime nereiškia, kad Jungtinė Karalystė turi „imunitetą“ ekonominėms negandoms, „sankcijų nuovargiui“ ir kitiems veiksniams, bet atskaitos taškas teikia optimizmo.

Tad yra peno manyti, kad Johnsoną pakeisiantis vyriausybės vadovas ne tik išlaikys principingumą, bet ir bus efektyvesnis vidaus politikos frontuose.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.