Ainė Ramonaitė: bėda ne rinkėjai, o pasiūla

Orai ir politika – amžinos pokalbių temos praktiškai visose pasaulio šalyse. Lietuvoje numatomi rinkimų pokyčiai, situacija Seime ir Vyriausybės darbas net karštą vasarą įsiūbavę diskusijų laivą.

Kas vyksta šalies politinėje padangėje, ar Vyriausybė sulauks kadencijos pabaigos būdama dabartinės sudėties ir kokioje situacijoje atsidūrė nepartiniai visuomeniniai rinkimų komitetai, „Panevėžio balsas“ kalbasi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesore, politologe dr. Aine Ramonaite.

– Seimo opozicija nebe pirmą kartą judina ministrų kėdes. Kaip manote, ar gali taip nutikti, kad Vyriausybė kadenciją baigtų pasikeitusios sudėties?

– Gana keista, kad Vyriausybė nuo pat pradžių laikosi pozicijos nekeisti nieko. Dabar ji jau principinė. Kai kurių ministrų atžvilgiu juk buvo kritikos ir iš pačių valdančiųjų.

Nežinia, ar nuo ministrės pirmininkės, ar nuo bendros partinės pozicijos priklauso, kad nieko negalima judinti, klibinti. Gal yra kažkokios baimės, kad, pradėjus klibinti, pradės viskas klibėti, nes visgi valdančioji dauguma yra labai maža – jos persvara nedidelė. Jie taip užsiangažavo išsilaikyti be jokių keitimų, kad dabar, man atrodo, kuo toliau, tuo bus sudėtingiau. Juk iš tikrųjų galima tai daryti.

Aišku, šiandien kalbame ne apie užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį, kurio situacija kitokia – jis yra partijos lyderis. Bet kai kuriuos kitus ministrus būtų galima keisti lengvesne ranka, jeigu šie neatitinka lūkesčių.

Man atrodo, nekeitimo pozicijos bus bandoma laikytis iki galo. Klausimas, kaip seksis. Kol kas visos tos problemos – pandemija, karas ir pan. – turbūt mobilizuoja saviškių paramą, neleidžia atsipalaiduoti.

Kai ta parama atrodo tokia trapi, kad lengvai galėtų viskas subyrėti, valdantieji iš visų jėgų mobilizuojasi ir nepasiduoda. Matyt, tai kurį laiką ir tęsis, jeigu neįvyks kažkoks sisteminis lūžis.

– Seimas birželį priėmė Rinkimų kodeksą, kurį vetavo prezidentas, ir Seime jis vėl bus svarstomas kitą savaitę. Bene daugiausia Rinkimų kodekso pokyčių susiję su visuomeninių rinkimų komitetų veikla. Jį rengusios darbo grupės vadovas konservatorius Andrius Vyšniauskas yra teigęs, jog stengiamasi stiprinti partijas ir partinę sistemą, dėl to atsiranda rinkimų komitetų tam tikra prasme prilyginimas partijoms. Kaip jūs vertinate rinkimų komitetų dalyvavimą politinėje veikloje?

– Partijos jaučia rinkimų komitetų didelę konkurenciją. Tai yra ir blogai, ir gerai. Viena vertus, konkurencija kaip ir gerai. Ji tarsi skatina labiau pasitempti, bet nežinau, ar Lietuvoje tai suveikia.

Kitas dalykas, kad iš tikrųjų visuomeniniai rinkimų komitetai nesustiprino partinės sistemos. Užuot tapus lyderiais partijų skyriuose ir stiprinus partijas, žymesniems vietos žmonėms paprasčiau sukurti savo komitetus. Taip jie laimi kelis dalykus: nereikia derinti su partija, mažiau problemų. Ir rinkėjams labiau patinka komitetai nei partijos, ypač vietos lygmeniu.

Iš tikrųjų komitetai kelia tam tikrą pavojų partinei sistemai. Komitetai nusiurbia lyderius ir partinė sistema silpsta. Rinkėjams komitetai patinka, jiems partijos kaip tik atrodo nepatikimas dalykas. Aš pati iš politologinės perspektyvos į visuomeninius rinkimų komitetus žiūrėdavau gana kritiškai, kita vertus, žvelgiant iš demokratijos perspektyvos, rinkėjams jie patinka, tai sudaro geresnes atstovavimo sąlygas. Taigi, visuomeniniai rinkimų komitetai visgi reikalingi.

– Kokį poveikį įsigaliojęs Rinkimų kodeksas turės rinkimų komitetams? Ar per ateinančius savivaldos rinkimus gali jų sumažėti?

– Tikriausiai sumažės. Pavyzdžiui, buvo tokių savivaldybių, kur įsisteigė po 2–3 komitetus, nes tai buvo ypač lengva. Buvo labai didelis kontrastas tarp partijos, kurią įsteigti sunku, ir komiteto, kurį sukurti lengva. Per kiekvienus rinkimus galima steigti naujus komitetus. O kaip tada atsakomybė? Jei suburi komitetą, o jis kitais metais subyra, žmonės persiskirsto į kitus darinius ir pasivadina kitu vardu? Kaip rinkėjui nubausti, jeigu nepatiko to komiteto valdžia?

Šia prasme gal visai teigiamai vertinčiau sugriežtinimą. Taip atsiranda daugiau atsakomybės ir vis tiek išlaikoma galimybė turėti komitetus. O kad jų sumažės, bus irgi savotiška vidinė atranka. Tie, kurie rimtai nusiteikę, turbūt išliks, o lengvabūdiški, matyt, atkris.

– Praėję savivaldos rinkimai rodo, kad kai kuriose savivaldybėse rinkimų komitetai turi stiprų visuomenės palaikymą. Net trijų didmiesčių – Kauno, Šiaulių, Panevėžio – merai, atstovaujantys rinkimų komitetams, buvo perrinkti antrai kadencijai. Ką tokie rezultatai sako apie partijų šiose savivaldybėse veiklą?

– Turbūt keisčiausias dalykas, kurio mes, politologai, nesitikėjome, kad būtent didžiuosiuose miestuose visuomeniniai rinkimų komitetai bus tokie populiarūs. Mažesnėse, labiau kaimiško tipo vietovėse, kur visi vieni kitus pažįsta, atrodo labai logiška, kad komitetai turės daug galios. O didžiuosiuose miestuose to tiesioginio pažįstamumo yra mažiau, ir atrodė, kad stipresnes pozicijas turėtų partijos, bet vyksta priešingai. Tai – gana keista.

Ar čia atsitiktinumas, sutapimas, ar visgi gilesnė tendencija? Sakyčiau, kad dar trūksta tyrimų, kad atsakytume į tuos klausimus.

Faktas, kad partijoms tai yra problema. Nacionaliniuose, pavyzdžiui, Seimo, rinkimuose didžiuosiuose miestuose daug apygardų. Jeigu partija juose neturi įdirbio, jai yra blogai.

Kita vertus, galima pažvelgti kaip į savotišką valdžių atskyrimą. Jeigu miestus valdo ne partijos, joms nesudaroma galimybė kaip nors piktnaudžiauti savo galia savivaldybės lygmeniu ir perkelti savo pranašumą į nacionalinį.

– Ar Rinkimų kodekso pataisos nebuvo ir partijų bandymas susigrąžinti prarastas pozicijas?

– Manau, egzistuoja du dalykai. Visų pirma, tokioms senosioms partijoms kaip Tėvynės sąjunga ar net socialdemokratai aktualu stiprinti partinę demokratiją ir mažinti galimybes alternatyviems politiniams veikėjams. Čia toks tarsi partinis interesas. Bet manau, kad veikė ir idėjinė pusė. Pagaliau juk tų partijų viduje ne visi galvoja vienodai.

Man atrodo, taip susiklostė, kad kodekso kūrėjai buvo kaip tik tie, kurie tiki partinės demokratijos idėja. Turbūt šiuo atveju sutapo partiniai interesai ir įsivaizdavimas, kas iš tikrųjų yra teisinga ir gerai.

– Visuomeniniams rinkimų komitetams atstovaujantys penkių savivaldybių merai Seimui ir prezidentui buvo išsakę kritišką poziciją dėl Rinkimų kodekso. Jie atkreipė dėmesį, kad įstatymų pakete numatyti finansavimo šaltiniai politinių organizacijų veiklai vykdyti yra diskriminaciniai rinkimų komitetų atžvilgiu. Jei reikia rinkimų komitetus ir partijas praktiškai suvienodinti, ar tokiu atveju komitetams neturėtų priklausyti, kaip kad partijoms, ir valstybinės finansinės dotacijos?

– Man tai irgi iš karto užkliuvo. Iki šiol komitetai turėjo daug daugiau galimybių, bet ir jokių pareigų neturėjo. Tada logiška: jei nėra pareigų, negauni ir finansavimo. Bet jei jau taip smarkiai komitetai prilyginami partijoms, jeigu sutampa pareigos, tada ir teisės turi sutapti.

Aš iš karto galvojau, kad anksčiau ar vėliau tas klausimas vis tiek nueis ar į Konstitucinį Teismą, ar kažkur kitur. Ir turbūt partijoms nebus taip paprasta išsisukti neduodant komitetams pinigų. Logikos tikrai čia būtų.

– Kiekvieni Seimo rinkimai Lietuvoje suveikia švytuoklės principu. Kaip manote, ar ši tradicija galėtų būti sulaužyta ateinančiuose rinkimuose?

– Tai susiję su labai dideliu giluminiu visuomenės nepasitenkinimu elito veiksmingumu ir sąžiningumu. Nuolat yra lūkestis, kad „va, gal dabar bus geriau, gal bus kitaip“. Paskui ateina nusivylimas, kad vėl viskas taip pat.

Standartas, kurį galvose turi rinkėjai, kaip turėtų veikti valdžia, ir realybė yra taip toli vienas nuo kito, kad niekaip nepasiveja. Po rinkimų kelis mėnesius ar pusę metų pasitikėjimas išrinktąja valdžia būna išaugęs, nes yra lūkestis, kad kažkas bus kitaip. O paskui vėl krenta į duobę.

Mūsų rinkimų sistema yra tokia, kad palengvina tokius švytavimus. Sakykime, vienmandačių sistema, kur laimi surenkantis daugumą. Ta dauguma keičiasi. Jei būtų vien proporcinis atstovavimas, tokio didelio švytavimo nebūtų. Įsitikinę kažkokios partijos rėmėjai nulemtų didumą rezultatų. Dabar išeina taip, kad didumą nulemia tie svyruojantieji. Manau, kad dabartinė valdančioji dauguma ateinančiuose Seimo rinkimuose irgi neišvengs to švytuoklės principo pasikartojimo.

– Ar tai būdinga tik Lietuvai, ar švytuoklė veikia ir Vakaruose?

– Labiau Lietuvai ir dėl kelių priežasčių. Viena vertus, kaip sakiau, mūsų rinkėjų bendras nepasitikėjimas valdžia didesnis nei, tarkime, Vakarų valstybėse. Antra, partinė sistema, taip pat mūsų rinkimų sistema yra labai specifinė, tokių Vakaruose yra mažai ir ji padidina švytavimo efektą. Tad sakyčiau, kad Lietuvoje padėtis specifinė. Kitur nėra taip lengva „švytuoti“ per rinkimus kaip pas mus.

– Kokią perspektyvą turi naujoji Sauliaus Skvernelio vedama partija „Vardan Lietuvos“?

– Artėjantys savivaldos rinkimai jai bus labai geras, rimtas iššūkis dėl to, kad vietos rinkimuose reikia turėti išplėtotą struktūrą. Tai padaryti naujai partijai labai sudėtinga. Prisiminkime Darbo partiją. 2004 m. ji nušlavė 30 proc. Europos Parlamento rinkimuose, o štai vienmandatėse savivaldybėse gavo labai mažai balsų. Taip nutiko dėl to, kad neturėjo žmonių vietose.

Su vienu lyderiu negali laimėti savivaldos rinkimų. Reikia turėti daug lyderių įvairiose vietose. Tad naujos partijos laukia rimtas iššūkis. Atrodo, tą suvokdami, jie rūpinasi iš anksto, kiek suprantu, bando pervilioti kitų partijų skyrių žmones ir pan. Išties įdomu, kaip jiems seksis.

Kol kas partija demonstruoja aktyvumą, kadangi ir S. Skvernelio dar nesena premjeravimo patirtis – visą laiką turi ką pasakyti, rodo tarsi kompetenciją ir didesnį aktyvumą negu kitos opozicinės partijos.

Tai atrodo kaip rimta alternatyva valdančiajai daugumai. Visgi Lietuvoje sunku prognozuoti. Iš kokybinių tyrimų matome, kad labai daug žmonių apsisprendžia vėlai. Jei Seimo rinkimai rudenį, tai vasarą dar daug žmonių nebūna nusprendę, už ką balsuos. Realiai jie apsisprendžia rugsėjį–spalį.

Kai nežinome, nei kokios partijos rinkimuose dalyvaus, nei patys žmonės įsivaizduoja, už ką balsuos, ta prognozė būtų labai nerimta.

– Lietuviai nepatenkinti valdžia vos ne kitą dieną po rinkimų. Kaip manote, kodėl?

– Sudėtingas klausimas. Vis tiek renkiesi iš tam tikros pasiūlos. Jeigu nėra atitinkamos pasiūlos, tai nėra ir ką pasirinkti. Tarkime, ateini į parduotuvę ir ieškai gerų batų, o visi prasti. Galiausiai pasirenki kažkokius, nes batų reikia. Pasirenki tai, ką manai esant geriausia iš to, kas yra, nors iš anksto matai, kad nieko gero nebus.

Man atrodo, rinkimuose panaši situacija, žmonės tikisi kažko iš principo smarkiai smarkiai geresnio. Anksčiau buvo pagrindinis lūkestis, kad valdžioje būtų sąžiningi ir nevogtų. Man atrodo, dabartinė valdžia tuo ir bando laimėti, kad neturėtų jokių skandalų, nebūtų jokių „keliukų“ ir pan. Čia gal ne taip blogai jiems ir sekasi.

Kitas dalykas, ko rinkėjai nori – kompetencijos. Ne vien politikų, bet ir viso viešojo sektoriaus kompetencijos lygis tikrai neatitinka visuomenės lūkesčių. Tokia sisteminė problema, man atrodo, ir gimdo nepasitenkinimą, ieškojimą vis kažko naujo. Pagalvokime, ar buvo tokia situacija, kad tikrai matytume, jog rinkimams yra kažkas labai gero pasiūlyta, bet rinkėjai nenubalsavo ir labai smarkiai apsiriko? Greičiau pasiūloje nėra tos kokybės, kokios norėtųsi.

– Ačiū už pokalbį.

Perspausdinta iš alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.