Vytautas Kuokštis. Ekonominės karo Ukrainoje priežastys

Ar ekonomika gali paaiškinti Rusijos sprendimą pradėti plataus masto karo veiksmus Ukrainoje? Mokslininkai yra nemažai rašę apie tai, kaip ir kodėl ekonominiai veiksniai gali paveikti karinių konfliktų tikimybę.

Istoriškai karai dažnai vykdavo dėl siekio pasipelnyti – užgrobti svetimą teritoriją, gauti fizinių ir žmogiškųjų išteklių. Karai apsimokėdavo grynai ekonomine prasme. Tačiau, laikui bėgant, ekonominė karo nauda mažėjo. Kad vyktų ekonominis augimas ir klestėjimas, vis mažiau svarbi tapo ariamoji žemė ir žaliavos – didesnę reikšmę įgavo žmogiškasis kapitalas, technologinė pažanga ir inovacijos. Tai gali paaiškinti, kodėl pasaulyje per pastaruosius kelis šimtmečius galime matyti bendrą karų mažėjimo tendenciją (nors mokslininkai ginčijasi, kiek tai tikra, o kiek atsitiktinė tendencija).

Ekonominės naudos siekimu sunku būtų paaiškinti sprendimą pradėti plataus masto karo veiksmus Ukrainoje. Nors papildoma užgrobta teritorija ir ištekliai Rusijai būtų atnešę naudos, vis dėlto galima buvo nuspėti, kad ekonominiai tokių veiksmų nuostoliai viršys naudą.

Putinas nesitikėjo, kad Vakarų sankcijos bus tokio didelio masto, tačiau galėjo numatyti, kad jos bus ekonomiškai skausmingos. Be to, patys kariniai veiksmai yra labai brangūs, nors čia taip pat galima pridurti, kad Rusija tikėjosi palyginti greitai ir pigiai užbaigti „specialiąją operaciją“. Taigi Rusija galėjo tikėtis daugiau ekonominių nuostolių nei naudos iš karo, nors ir nuvertino būsimus kaštus.

Dar vienas būdas, kaip ekonominės tendencijos gali sukelti karą, yra ekonominio augimo skirtumai tarp potencialių konflikto dalyvių. Jeigu potenciali agresorė mato, kad ateityje jos ekonomika augs lėčiau nei šalies, kurią ketinama pulti, tuomet agresorei gali būti racionalu pradėti puolimą anksčiau, kol pajėgumų skirtumas išlieka didesnis. Toks mąstymas galėjo būti viena iš sprendimo pulti Ukrainą priežasčių.

Pastarąjį dešimtmetį Rusijos ekonomika auga itin lėtai, jos ilgalaikio vystymosi perspektyvos prastos dėl didžiulės korupcijos, nediversifikuotos ekonomikos, prastos demografinės situacijos. Tiesa, Ukraina taip pat susiduria su nemenkais iššūkiais, šalies ekonomika pastaruoju metu neaugo sparčiai. Vis dėlto galima buvo tikėtis, kad ateityje glaudesnės integracijos su Vakarais siekis skatins reformas, kurios sukurs pagrindą sparčiau augti ekonomikai. Taigi gana pagrįstas atrodo argumentas, kad pajėgumų skirtumai tarp Rusijos ir Ukrainos ateityje būtų mažėję.

Kita svarbi tema yra ryšys tarp ekonominės integracijos ir konfliktų. Populiari nuomonė, kad glaudesni ekonominiai ryšiai mažina karo tikimybę. Logika paprasta – kuo didesnė ekonominė integracija, tuo daugiau bus prarandama, kilus konfliktui.

Toks mąstymas nebuvo vien teorinis. Vokietija ilgus metus laikėsi „Pokyčio per prekybą“ („Wandel durch Handel“) strategijos Rusijos atžvilgiu ir teigė, kad glaudesni ekonominiai ryšiai leis rastis geresniam politiniam sutarimui ir taikai. Apskritai Rusijos ekonomika, priešingai nei Sovietų Sąjungos, buvo gana stipriai integruota į pasaulinę ekonomiką.

Rusijos atveju toks „komercinės taikos“ argumentas nebuvo teisingas – ekonominė integracija nesustabdė agresijos.

Tiesa, mokslininkai yra pastebėję, kad komercinės taikos argumentai geriau paaiškina demokratinių režimų elgseną. Atviros konkurencijos demokratijose prekybos interesai dėl laisvos prekybos ir integracijos turi daugiau šansų laimėti prieš merkantilizmą ir imperializmą, o demokratiniai lyderiai yra jautresni nuostoliams, kurie kyla dėl konfliktų.

Akivaizdu, kad Putino režimas neatitiko šių sąlygų. Taigi karas Ukrainoje nėra taip stipriai prieštaraujantis teorijai apie teigiamą ekonominės integracijos ir taikos sąryšį, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.