Kęstutis Girnius. Landsbergio vaidmens nepripažinimas – istorijos klastojimas

Mėnesio pradžioje bendrovės „Vilmorus“ atlikta apklausa paskelbė, kad šeši iš dešimties gyventojų nepritaria Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio pripažinimui šalies vadovu. Tai gluminantis ir nerimą keliantis reiškinys, jis rodo, jog gyventojų dauguma arba nėra susipažinę su naujausių laikų Lietuvos istorija, arba yra pasiryžę ją neigti bei susitaikyti su istorijos klastojimu, kurti alternatyvią „tikrovę.“

Toks abejingumas tiesai, kurį kurstė kai kurie politikai, skatina klausti, ar šitoks iškreiptas Lietuvos visuomenės požiūris į praeitį yra vienkartinis, sietinas su antipatija Landsbergiui, ar stiprėja bendras polinkis kurti savo iš piršto laužtus „faktus.“

Pirmiausia truputį apie Landsbergį, po to apie apklausos rezultatus. Landsbergis yra vienintelis žmogus, kurį galima, neklastojant istorijos, laikyti antrosios nepriklausomos Lietuvos „tėvu“. Būdamas Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininkas, jis buvo de facto ir de jure šalies vadovas; AT, o ne Vyriausybė tarė lemiamą žodį svarbiausiais vidaus ir užsienio politikos klausimais.

Neginčytina, kad ne jis vienas atkovojo nepriklausomybę, kad tai buvo visos tautos pergalė, kad reikšmingai prisidėjo kiti Sąjūdžio veikėjai, jo komandos nariai K. Motieka, Č. Stankevičius, B. Kuzmickas, A. Saudargas ir kiti, buvę disidentai, ir tie šimtai tūkstančių eilinių lietuvių, kurie savo dalyvavimu Sąjūdyje įgalino proveržį į laisvę. Bet Landsbergis buvo primus inter parus, turėjo svarbų, dažnai lemiamą vaidmenį, nustatant Sąjūdžio veiklos kryptis ir priimant svarbiausius Sąjūdžio ir Atkuriamojo Seimo sprendimus. Kiek prisimenu, iki 1992 m. nebuvo priimtas nė vienas svarbus sprendimas, kuriam Landsbergis būtų prieštaravęs. Jis nebuvo kitų valdoma marionetė, bet tikras pirmasis asmuo. Lietuva nebūtų galėjusi pergyventi tokį pavojingą ir kritišką laikotarpį be aiškaus vadovo, ir tas vadovas buvo Landsbergis, ne Prunskienė, Brazauskas, Ozolas ar koks nors aiškiai neapibrėžtas kolektyvas.

Landsbergis nebuvo solistas ar Einzelgaengeris. Bet ir kiti nepriklausomybės „tėvai“, kaip JAV George’as Washingtonas, Lenkijos išsivadavimo šauklys L. Wałęsa ir Čekijos V. Havelas, nebuvo vieniši vilkai, bet gebėjo sutelkti tautiečius bendram žygiui. Visi jie su pagrindu tapo savo tautos kovos simboliais.

Įsitikinęs, jog Lietuva turi būti laisva, Landsbergis siekė šio tikslo be jokių svyravimų ir abejonių. Retas vadovas buvo toks ištvermingas, o dar mažiau galėjo pedantiškai įsigilinti į problemas, redaguoti pareiškimo, sutarties ar įstatymo tekstą, kai kiekvienas žodis turėjo būti atsargiai sveriama, o ne tik išdrožti jaudinančias kalbas.

Įsidėmėtina, kad ne koks dešimtadalis ar ketvirtadalis apklaustųjų nepritarė Landsbergio pripažinimu šalis vadovu, bet šešiasdešimt procentų, taigi tvirta dauguma. Retai susiklosto tokia vieninga nuomone bet kuriuo klausimu. Ne visiškai aišku, kodėl Lietuvos žmonės taip atkakliai nenori pripažinti tikrovės. Dar galima suprasti tuos, kurie anksčiau priešinosi planams suteikti Landsbergiui prezidento statusą, nurodinėdami, kad tuo metu nebuvo prezidento institucijoir kad AT pirmininkas, skirtingai nuo prezidento, nėra tiesiogiai renkamas visų Lietuvos žmonių. Bet Landsbergiui nebuvo suteiktas prezidento titulas. Nebuvo siūloma paskelbti jį populiariausiu nepriklausomos Lietuvos politiku, apdovanoti dėl jo indelio, skatinant Lietuvos visuomenės tarpusavio susitarimą, solidarumą ar toleranciją, pagerbti jo gebėjimus pagarbiai bendrauti su politiniais oponentais viduje ir užsienyje. Seimas pripažino neginčijamą faktą apie vadovaujantį Landsbergio vaidmenį, bet tikrovės pripažinimui nepritarė Lietuvos liaudis.

Dalis Landsbergio pripažinimui nepritariančiųjų veikiausiai mano, kad jis nebuvo šalies vadovas. Tuo atveju jie neturi elementariausių žinių apie Lietuvos praeitį ir tų žinių neturi, nes jiems ta istorija nesvarbi. Toks istorinis analfabetizmas sietinas su abejingumu Lietuvai, nes kam visiškai nerūpi praeitis, nerūpės ir ateitis. Kaip D. Trumpo pasekėjai mano, jog jis laimėjo 2020 m. JAV prezidento rinkimus, šie žmonės irgi gardžiuojasi savo „faktais“ ir savo alternatyviu pasauliu. Galima guostis, kad Landsbergio pripažinimą labiausiai palaiko jaunesni, iki 29 metų amžiaus gyventojai, apie 31 procentas jų pritaria Seimo nutarimui, tad esama vilties.

Sunku manyti, kad Lietuvoje gyvenę žmonės nežinotų apie istorinį Landsbergio vaidmenį. Veikiau jie su juo susipažinę, bet nenori ar negali viešai to pripažinti, arba turi tokią didelę antipatiją Landsbergiui, kad apie jį kalba tik blogai. Suprantama, kodėl kai kurie žmonės gali nemėgti Landsbergio, bet stebina, kad procentas toks didelis, juolab, jei jis „nusidėjo,“ tai nusidėjo seniai, juk jis daugiau negu dešimtmetį neturi vadovaujančio politinio vaidmens. Be to, Landsbergis nebuvo koks nors Putinas, kurį beveik visi smerkė. Jis turėjo nemažai rėmėjų žiniasklaidoje, joks kitas politikas nėra taip dažnai kviečiamas į televizijos laidas, nors jo pasirodymai gali stiprinti priešiškumą.

Lietuva yra pastovi demokratija, kurioje kraštutinės partijos nesulaukia paramos. Neįsivaizduotina, kad būtų perversmas ar rimtas mėginimas suklastoti arba neigti rinkimų rezultatus. Tai lyg rodo, jog turime brandžią politinę visuomenę, bet kaip tada paaiškinti apklausos rezultatus? Patogiausias, tautinę savimylą labiausiai glostantis atsakymas būtų, kad požiūris į Landsbergį yra sui generis, visiškai išskirtinis atvejis, kuriuo negalime grįsti platesnių išvadų apie Lietuvos politinį ar visuomeninį gyvenimą. Bet šešiasdešimt procentų gyventojų atsitiktinai taip negalvotų.

Nemažai lietuvių dar nostalgiškai galvoja apie sovietmetį, prisimena pigų alų ir benziną, prileido, kad Tiesa rašė tiesą, o jei ir nerašė, dėl to nekvaršino galvos. Tokių trogloditų visada yra ir bus, bet Lietuvos trogloditai geba savo nuostatas perduoti vaikams ir kaimynams, užtikrindami sovietinės nostalgijos tąsą. Landsbergio vaidmens pripažinimui labiausiai priešinosi 40-49 metų amžiaus žmones. Gimę 1973-1982 m., jie dar nebuvo pradėję kilti karjeros laiptais, tad neturėjo pagrindo skųstis, kad kažkoks sąjūdietis paglemžė numatytą direktoriaus ar ūkio pirmininko kėdę.

Antilandsberginių nuostatų apimtis ir gelmė liudija iškreiptą visuomenės vaizduotę, jos polinkį ieškoti ir rasti priešų bei „blogiečių,“ nematyti ar nepripažinti to, kas yra, kai tas nepripažinimas tenkina kažkokius norus. Nežinau giluminių šių deformacijų, jei jos tokios iš tiesų yra, priežasčių, bet būtų svarbu jas ištirti. Jei viena netiesa gali taip plačiai įsišaknyti, kita labiau piktybinė irgi gali skinti sau kelią. O laikai neramūs.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.