Kęstutis Girnius. Nepakeičiami, nepriekaištingi ministrai?

Negalime kaltinti Vyriausybės optimizmo ir pasitikėjimo savimi stoka. Siautėjant įvairioms vos suvaldomoms krizėms, opozicijai ketinant kelti interpeliacijas ne vienam ministrui, premjerė Ingrida Šimonytė neatmeta galimybės, kad jos vadovaujama ministrų taryba užbaigs savo kadenciją, nepakeitus nė vieno ministro. Prieš kelias savaitės ji pažymėjo, kol kas neturinti pastabų dėl nė vieno ministro aktyvumo ar darbo kokybės.

Kiti vadovaujantys valdančiosios koalicijos nariai lig ir kukliau vertina savo kolegų gebėjimus bei pasiekimus, bet irgi nemato reikalo keisti Vyriausybės sudėtį. Liberalų frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas mano, kad dėl ministrų kabineto sudėties paskutinį žodį sakė ir toliau sakys premjerė, tuo duodamas suprasti, jog reikšmingų pokyčių nebus, nes, priešingu atveju, gali iškilti pirmalaikių rinkimų grėsmė. Šis baubas dažnai kartojamas, nors nepriklausomybės metais pirmalaikiai rinkimai įvyko tik vieną kartą ir prieš trisdešimt metų.

Ką gi begalvotų Šimonytė, Lietuvos žmonės itin blogai vertina jos ministrus. 77 proc. apklaustųjų nepalankiai vertina Aušrinę Armonaitę, 74 proc. Gabrielių Landsbergį, ir 64 proc. pačią premjerę. Pažymėtina, kad nepalankus Šimonytės vertinimas beveik toks pats, kokio sulaukė tokie odioziniai politikai, kaip Petras Gražulis ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) vadovas Valdemaras Tomaševskis. Nėra kuo džiaugtis.

Nevisiškai aišku, kodėl politikai nemėgstami. Yra trys skirtingos priežastys. Pirma, jie gali neigiamai vertinti, tarkime, Armonaitę dėl jos asmeninių savybių, išvaizdos, kalbėjimo būdo ar manierų. Antra, jie gali manyti, kad ji nevykusi ministrė, priima klaidingus sprendimus, neatlieka savo užduočių, nors manau, kad daugelis žmonių nežino, ką konkrečiai daro ir turėtų daryti Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Trečia, ji gali būti neigiamai vertinama, nes vadovauja Laisvės partijai, kurios programa ir siūlymai kai kuriems atgrasūs. Šimonytė gali būti nemėgstama dėl aštraus liežuvio ir sarkazmo, dėl negebėjimo deramai vadovauti Vyriausybei ir ryžto stokos atleisti nekompetentingus ministrus, arba dėl to, kad ji yra viena nekenčiamos partijos vadovų, nors formaliai nepriklauso partijai.

Galėtume suprasti neeilinį premjerės pasitikėjimą savo ministrų kompetencija, jei jie buvo pakviesti vadovauti ministerijai po ilgo ir nuoseklaus atrankos proceso, peržiūrėjus ir įvertinus ilgą rinktinių kandidatų sąrašą, ir nustačius, kad jis ar ji turi išskirtinę patirtį ir savybes, kuriomis galės pasikliauti vadovaujant ministerijai. Bet atranka buvo visai kitokia. Nemažai portfelių teko įtakingiems partijos veikėjams ir veteranams, kaip G. Landsbergiui, A. Bilotatei, D. Kreiviui ir A. Anušauskai. Kvietimų sulaukė ir tie, kurių gebėjimais buvo viešai (ir su pagrindu) abejojama, kaip A. Dulkio. Šimonytė prisiėmė atsakomybę už Dulkį, kurio darbas esą bus atidžiai stebimas, o Dulkys pakeistas, jei nesusitvarkys su iššūkiais.

Laisvės frakcijos seniūnas V. Mitalas neseniai pažymėjo, kad formuojant šią Vyriausybę premjerė demonstravo didelį pasitikėjimą koalicijos partnerių deleguojamomis kandidatūromis į Vyriausybės ministrų postus. Ne tik didelį, bet ir besąlygišką pasitikėjimą. Jei neklystu, Šimonytė net nepasikalbėjo su kandidate į Teisingumo ministrus E. Dobrovolska, nors Dobrovolska neišlaikė advokato egzamino ir negali dirbti net kaip advokato padėjėja. Komandos tikrai nesudarė geriausi iš geriausių, būta gerokai daugiau vidutiniokų.

Visų trijų valdančiųjų partijų vadovai pabrėžia vienybę ir bendrą atsakomybę, siekdami sukurti regimybę, jog neįsiliepsnos vidaus vaidai. Gal, bet bus labai sunku.

Didės sunkiai suvaldomi iššūkiai, bei artės rinkimai, kurie skatins politikus imtis žingsnių, kurie tenkins savo partijos branduolio lūkesčius bei pritrauks lig šiol abejingus. Liberalų sąjūdžiui ir Laisvės partijai rūpės bent šiek tiek atsiriboti nuo konservatorių, kad kartu su jais nenugrimztų į dugną. Neįsivaizduotina, jog konservatoriai neįveiktų penkių procentų barjero, bet toks likimas gresia Laisvės partijai. Liberalai irgi negali sėdėti ant savo laurų, nes jų neturi – pirmame 2020 m. Seimo rinkimų ture jie surinko tik 6,7 proc. balsų, o S. Skvernelio partija Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“prisitrauks kai kuriuos liberalų rėmėjus.

Nors Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos atstovai toliau kalba apie vienybę, jie kritikuoja kai kuriuos Vyriausybės ketinimus. V. Mitalas pažymėjo, kad Seimas vieningai palaikė Vyriausybės priemones nelegaliai migracijai pažaboti, bet dabar galima matyti, kad buvo padaryta klaidų, ir kad Lietuva turėtų priimti kritiką dėl migrantų apgręžimo. Reikia pripažinti tas klaidas ir toliau eiti „labiau taikos keliu negu kad supriešinimo mūsų politikos prieš ES politiką keliu.“ Atrodo, kad šios pastabos paveikė Vidaus reikalų ministrę A. Bilotaitę.

Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen suabejoja, ar Kreivio siūlymas kompensuoti „Perlo energijos“ vartotojams pagrįstas. Šimonytei paskelbus apie planus paskutinį, trečiąjį mažmeninės elektros rinkos liberalizavimo etapą atidėti 3-4 metams, Čmilytė-Nielsen pareiškė, kad tai nėra optimalus sprendimas, ir kad dėl atidėjimo Seime laukia rimta diskusija. Susidaro įspūdis, kad Šimonytė paskelbė savo planus, neinformavusi Seimo pirmininkės ir Liberalų sąjūdžio. Seimui neposėdžiaujant yra mažiau progų susitikti, bet telefonai tebeveikia. Čmilytės-Nielsen pastabas galima laikyti raginimu konservatoriams labiau bendrauti su koalicijos partneriais ir priminimu, jog nebus pritariama visoms jų iniciatyvoms.

Artėjanti Seimo sesija bus audringa svarstant, kam bus teikiama parama ir dotacijos – visiems, mažiausiai pasiturintiems, smulkiam ar stambiam verslui, kokiais kiekiais ir kokia forma. Bus dėl ko pasiginčyti ir visos partijos neišvengiamai galvos, kaip šiuos sprendimus vertins rinkėjai.

Bus svarstomi kiti kontroversiški klausimai, pavyzdžiui, dėl civilinės sąjungos ar mažo kiekio marihuanos dekriminalizavimo. Mitalas įspėjo, kad Laisvės partijos frakcijos kantrybė nėra „geležinė“, kad jos „pagrindinis argumentas yra 11 balsų“, kad be jų paramos valdančioji koalicija turi tik 63 mandatus. Nemanau, kad Mitalas grasina pasitraukimu iš koalicijos, net įnirtę politikai vengia politinės savižudybės. Bet „laisviečiai“ gali užkirsti kelią kai kurių konservatoriams svarbių įstatymų priėmimui.

Nežinau, kaip viskas baigsis, ar valdžia gebės susitvarkyti su milžiniškais iššūkiais. Bet manau, kad ne visi ministrai eis savo pareigas iki kadencijos pabaigose, kai kurių pakeitimų valdančioji koalicija pergyvens triuškinantį pralaimėjimą kituose Seimo rinkimuose.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.