Kęstutis Girnius. Gorbačiovas, vizos ir pamokslavimas

Skirtingai vertinama buvusio SSRS vadovo M. Gorbačiovo asmenybė ir palikimas. Vakaruose jis šiltai prisimenamas kaip vadovas, kuris sudemokratino Sovietų Sąjungą, leido Varšuvos pakto šalims atsikratyti sovietinio jungo, radikaliai mažino ginkluotųjų pajėgų dydį, pasirašė kelias reikšmingas branduolinės ginkluotės apribojimo sutartis. Jis labiau negu bet koks kitas žmogus atsakingas už vieną reikšmingiausių praeito amžiaus įvykių – būtent SSRS žlugimą, – nors jis to ir nesiekė. Reikšmingas nuopelnas ir tai, kad jis nesiryžo imtis masinių represijų „blogio imperijai“ išsaugoti.

Lietuvoje vyrauja kita nuomonė. Išskirtinis dėmesys buvo skiriamas sausio įvykiams, kurie pareikalavo 14 nekaltų žmonių gyvybių. Ne tik politikai, kurie mėgaujasi „principingais“ pasisakymais, bet ir daugelis paprastų bei išsilavinusių piliečių linkę smerkti Gorbačiovą.

Viena protinga reporterė stebėjosi, kad Vakarų spaudos nekrologuose apeiti sausio įvykiai, ir klausė, ar Vakarai tiesiog nežino, kas įvyko. Panašiai mintija G. Landsbergis, kuris pasakė, jog „ta pati mūsų Sausio 13-osios istorija turėtų sulaukti daugiau dėmesio ir Briuselio koridoriuose.“

Suprantamas žuvusiųjų artimųjų siekis, kad žudymo vykdytojai būtų nubausti. Bet bendrą polinkį nematyti realių Gorbačiovo nuopelnų laikau provincializmo, net kerštingumo požymiais, kaip ir manymą, kad lietuvių požiūris ir įvykių vertinimas yra visuotinis ir beveik neklystantis.

Ilgesniame straipsnyje apie Gorbačiovą reikėtų paminėti sausio įvykius, bet ne nekrologe ar trumpesniame jo gyvenimo įvertinime, nes jo nuopelnai užgožia jo suklupimus. Nepriekaištingų vadovų beveik nėra, o silpnos vietos dažnai neminimos.

Trumpai pristatant JAV „tėvą“ George‘ą Washingtoną ir pagrindinį Nepriklausomybės deklaracijos autorių Thomasą Jeffersoną nepabrėžiama, kad jie buvo vergvaldžiai. Winstonas Churchillis labiausiai prisimenamas kaip didžiausias praeito amžiaus Britanijos valstybininkas, sutelkęs tautą priešintis, kai Hitlerio pergalė atrodė neišvengiama. Bet Churchillis buvo nuoseklus rasistas. 1921 m. jis ragino Irake vartoti dujas ir cheminius ginklus prieš „necivilizuotas gentis“. Per Antrąjį pasaulinį karą, siautėjant badui Bengalijoje, jo valdžia iš regiono eksportavo ryžius bei draudė JAV ir Kanadai veltui atvežti kviečių. Badu mirė bent 1,5 milijono žmonių, gal net trys. Churchillis davė suprasti, kad bengalai iš dalies atsakingi už savo likimą, juk jie „dauginasi kaip triušiai“. Paminint JAV prezidentą Harry S. Trumaną, ar privalu pabrėžti, kad jis – karo nusikaltėlis, numetęs atomines bombas ant dviejų Japonijos miestų ir nužudęs daugiau negu du šimtus tūkstančių nekaltų civilių?

Lietuviai mėgsta reikalauti, kad sovietų ir rusų nusikaltimai būtų minimi kuo dažniau, net kai kontekstas netinkamas. Antai, prieš kurį laiką konservatorių išleistame leidinėlyje „Kaip atpažinti propagandą?“ teigiama, jog Rusijai švenčiant pergalę prieš fašistus nutylima, jog šią pergalę lydėjo nauja Rytų ir Vidurio Europos šalių okupacija, masiniai trėmimai, nusikaltimai prieš žmoniškumą. Bet kai giriama demokratija JAV, ar reikia minėti čiabuvių genocidą, vergiją, juodaodžių teisių ribojimus ir diskriminavimą.

Yra ir reikšmingas skirtumas. Rusijoje pastaruoju metu Stalino nusikaltimai okupuotose teritorijose nutylimi ne tik švenčiant pergalę prieš fašistus, bet visada. JAV istorinės blogybės nebėra nutylimos, apie jas kalbama garsiau ir daugiau.

Jei pirmenybė skiriama Gorbačiovo atsakomybei dėl sausio aukų, reikėtų pažymėti, kad jis apskritai priešinosi smurto vartojimui. 1989 m. gruodį specialiame TSKP plenume aptariant LKP atsiskyrimą, Gorbačiovas pasakė, kad Stalino represijos buvo teisinamos liaudies posakiu, jog kertant mišką skiedros lekia, kad jis pats puikiai moka kirsti malkas, bet politika – tai ne miško kirtimas ar malkų kapojimas. O 1990 m. kovo mėnesį jis atmetė sausumos kariuomenės vado V. Varennikovo siūlymą Vilniuje taikyti tas pačias priemones, kurios buvo panaudotos Prahoje 1968 m., – pasiųsti tris pulkus ir „izoliuoti“ separatistų vadovus.

Po Sausio 13-osios žudymų sovietai nutraukė puolimą, nors kitas vadovas veikiausiai būtų reikalavęs išvaikyti Seimą ir įvesti nepaprastąją padėtį. B. Jelcino ranka nesudrebėjo, kai jis 1993 m. rudenį įsakė kariuomenę tankais apšaudyti Rusijos parlamento rūmus ir Ostankino televizijos centrą. Per neramumus žuvo 147 žmonės, bet protestuotojai, skirtingai nuo mūsiškių, smurtavo. Tada savieji tikrai šaudė savuosius. Gorbačiovas nebuvo šventasis, bet be jo ir be jo pradėtų pertvarkų Lietuva nebūtų išsivadavusi iš SSRS 1991 m., ilgai dar būtų tūnojusi sovietų imperijoje. To nevalia užmiršti.

Atsakingi valdžios pareigūnai toliau reikalauja neišduoti vizų Rusijos piliečiams. Jų netenkina Europos Sąjungos (ES) sprendimas stabdyti susitarimą, lengvinantį vizų išdavimą Rusijos piliečiams. Baltijos šalys su Lenkija esą ketina priimti atskirų sprendimų, kurie reikšmingiau ribotų rusų turistus.

Jau ne kartą esu rašęs, kad kategoriškas draudimas išduoti vizas reikštų taikyti kolektyvinę bausmę visiems Rusijos gyventojams, neatsižvelgiant į tai, ar jie remia karą, ar jam nepritaria. Toks draudimas sudarytų sąlygas Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui dar labiau įtvirtinti savo režimą, lyg patvirtintų jo teiginius, kad Vakarai elgiasi lyg rusai būtų raupsuoti.

Nerealistiška reikalauti, kad rusai viešai smerktų Ukrainos invaziją. Pirma, jiems trūksta žinių. Prieš JAV invaziją į Iraką 2003 m., nemaža JAV inteligentijos dalis bei daugelis įtakingų žiniasklaidos bendrovių priėmė kaip tikrą pinigą prezidento Bušo vyriausybės propagandą ir palaikė invaziją, nors būta daug straipsnių, įspėjančių, jog invazija pažeistų tarptautinę teisę. Paprasti rusai be pertraukos šeriami valdžios dezinformacija. Antra, tiems, kurie pasisako prieš karą, gresia 15 metų kalėjimo bausmė. Manau, kad šiuo metu Rusijoje yra daugiau politinių kalinių negu SSRS 1980-aisiais, tad įkalinimo grėsmė reali. Tad nestebina, kad daugelis rusų bent iš dalies tiki valdžios melais, o jei netiki, vis tiek tyli.

Nežinia, kiek rusų nepritaria karui. Gal 10, gal 20 proc., gal net daugiau? Tikrai nežinome, nes pavojinga pasisakyti prieš „specialiąją karinę operaciją“. Tad jie tyli, lygiai kaip lietuviai tylėjo per visą okupaciją iki 1988 m., kai Gorbačiovo pertvarkos pasiekė Lietuvą. Iki tol žmonės, išskyrus mažą disidentų būrelį, tylėjo kaip pelytė po šluota. Kiek išėjo į gatves, protestuodami prieš invaziją į Afganistaną, nekaltų civilių žudymą, Prahos pavasario slopinimą ar Kremliaus palaimintas represijas prieš Lenkijos solidarumą? Tokių nebūta.

Dabartinėmis sąlygomis visi esame drąsūs, nes nesama jokių pavojų. Jei norime, kad Briuselio koridoriuose būtų skiriama daugiau dėmesio sausio įvykiams, turėtume užtikrinti, kad Lietuvoje daugiau dėmesio būtų skiriama dešimtmečius trukusiam tyliam susitaikymui su sovietų tironija, kad mes nereikalautume iš dabartinių rusų tokios drąsos, kurios nebūta Lietuvoje prieš 40–60 metų. Polinkis vaizduotis doros ir drąsos įsikūnijimu bei pamokslauti nėra itin patrauklus.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.