Kęstutis Girnius. Trys Rusijos karai

Rusijos prezidentas Putinas šią savaitę nesnaudė. Jis paskelbė dalinę mobilizaciją, 300 tūkst. rezervistų bus siekiama užpildyti išsekusias Ukrainoje kovojančių karių gretas. Jis paskelbė referendumą dėl prisijungimo prie Rusijos keturiose iš dalies Rusijos kontroliuojamose Ukrainos srityse. Pagaliau Putinas vėl pagrasino, kad Rusija ginsis, panaudodama „visas turimas priemones“, turėdamas omenyje branduolinį ginklą bei pabrėždamas, kad „tai ne blefas“.

Dalinės mobilizacijos skelbimas yra desperacijos požymis, akivaizdus pripažinimas, kad blogėja padėtis mūšio lauke, kad vadinamoji „specialioji karinė operacija“ yra nesėkminga, kad reikia griebtis kitų priemonių pralaimėjimui išvengti. Įsidėmėtinos ir mobilizacijos paskelbimo aplinkybės.

Tai įvyko vos kelios dienos po to, kai per susitikimus su Putinu Kinijos ir Indijos vadovai viešai kritikavo karą, ir kelios dienos prieš Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Generalinės Asamblėjos metinę sesiją. Taigi nei draugiškų šalių reiškiamos abejonės, nei lengvai numatomi griežtesni JTO šalių vadovų pasmerkimai nepaskatino Putino atidėti paskelbimo. Padėtis turi būti bloga.

Putinas netiesiogiai pripažino, kas buvo visiems aišku, – būtent, kad Rusija kariauja su Ukraina, o karą, skirtingai negu specialiąją karinę operaciją, kurią būtų buvę galima nutraukti, paskelbus, jog pagrindiniai tikslai pasiekti, reikia kovoti ir laimėti, siekiant išvengti gėdingo pažeminimo. Tad sumažėjo tikimybė, kad bus siekiama rasti diplomatinį sprendimą. Didėja ir paties Putino vaidmuo. Atsakingi JAV pareigūnai tvirtina, kad Putinas pranešė kariškiams, kad jis nustato strategiją ir atmetė jų prašymą išvesti karius iš Chersono miesto. Pasitraukimas iš Chersono leistų Rusijos kariuomenei tvarkingai atsitraukti per Dniepro upę, išsaugant savo įrangą ir išgelbėjant karių gyvybes.

Užtruks kurį laiką, kol rezervistai bus apmokyti, apginkluoti ne itin moderniais ginklais ir pasiųsti į frontą. Didesnis karių skaičius iš dalies atsvers Ukrainos karių persvarą, padidins tikimybę atremti naujus ukrainiečių puolimus, gal net atnaujinti ofenzyvą Donecko srityje. Bet didesnių, juolab strateginių pokyčių nelaukiama.

Konvencinis sausumos karas nėra vienintelis karas, kurį Rusija yra pasiryžusi kariauti. Ji pradės energingiau vykdyti tai, ką galima laikyti kolonijinio karo atmaina, kai kovojama su tauta, o ne tik su jos ginkluotosiomis pajėgomis. XIX a. Europos valstybių kariškiai įsitikino, kad su Afrikos gentimis negalima kovoti, remiantis Europoje tuo metu plačiai paplitusiu karo supratimu – kaip taisyklėmis grindžiamomis, net ritualinėmis rungtynėmis tarp profesionalių ginkluotųjų pajėgų.

Europoje buvo siekiama apriboti karo veiksmus bei užtikrinti, kad jie būtų nukreipti prieš priešo ginkluotąsias pajėgas, o ne prieš civilius. Tradiciniuose Europos karuose priešo armija buvo objektas, su kuriuo reikia kovoti, kolonijiniuose karuose kariaujama su visa tauta, tad karai buvo nuožmesni. „Afrikos kare“ esą nebuvo kito pasirinkimo, kaip atimti iš priešo pragyvenimo šaltinį. Todėl reikėjo jo teritoriją nuniokoti, jo kaimus ir pasėlius sudeginti, jo turtą, gyvulius ir maisto atsargas išgrobstyti arba sunaikinti, gyventojus terorizuoti, kad jie nepalaikytų savo karių. Kariavimo būdas buvo veiksmingas. 1876 metais daugiau nei 90 proc. žemyno vis dar valdė afrikiečiai, tačiau 1914 m. – jau tik mažą likutį.

Manytina, kad Rusija vis labiau pasitelks kolonijinio karo metodus. Lig šiol smarkiai nukentėjo Ukrainos miestai ir infrastruktūra, sunaikintos ligoninės, mokyklos ir prekybos centrai. Nežinia, kiek iš šių objektų buvo tiesioginiai taikiniai, kiek buvo sunaikinta dėl beatodairiško artilerijos naudojimo arba dėl netinkamo išmaniųjų ginklų veikimo. Jei anksčiau buvo siekiama sunaikinti užtvanką netoli Kryvyj Riho viena galinga raketa, ateityje gal bus smogiama dviem. Viena raketa smarkiai pažeidė Charkivo šiluminę elektrinę, kitą kartą gal bus puolama trimis.

Artėjant žiemai, miestų antpuoliai smarkiai apsunkins gyvenimą vietiniams. Vienas humanitarinės organizacijos pareigūnas apskaičiavo, kad milijonai langų išdužo nuo sprogimų. Stiklo paklausa milžiniška, beveik visas stiklas Ukrainoje yra importuojamas, didžioji jo dalis – iš brangesnių Europos rinkų, kainos didėja, nes stiklo gamyba naudoja itin daug energijos. Sparčiai augančios gamybos sąnaudos, padidėjusi paklausa, tiekimo grandžių sutrikimai paprasto stiklo kainą didina dvigubai, trigubai ar net keturis kartus. Bet be įstiklintų langų beveik neįmanoma išgyventi žiemos Ukrainoje. Rusija tai žino.

Trečiasis karas, trečiasis frontas – kol kas tik žodinis, sukeltas Putino grasinimu panaudoti branduolinius ginklus, jei kiltų pavojus Rusijos nacionaliniam saugumui. Ryški ekspertų dauguma mano, kad Putinas blefuoja.

Pasak kai kurių, vien tai, kad Putinas pabrėžia, kad jis neblefuoja, skatina manyti, kad jis kaip tik tą daro. Prisiminus, jog Rusijos karinė doktrina tvirtina, kad branduolinio ginklo naudojimas nebūtinai priveda prie nevaldomo eskalavimo, verta klausti, kokie galėtų būti taikiniai, jei būtų nutarta naudoti branduolinį ginklą.

Tikėtiniausi ribotų branduolinių ginklų taikiniai – svarbi infrastruktūra, o ne miestai, – bet jai jau smogiama konvenciniais ginklais. Kitas galimas taikinys – stambūs kariniai daliniai, bet čia ne Antrasis pasaulinis karas. Kad ir kaip būtų, Chersonas puolamas, vyraujančio vaidmens neturės sutelkti masiniai tankų pulkai. Manoma, kad ginklas gali būti susprogdintas ore virš Ukrainos teritorijos, gal bus smogiama į Gyvačių salą ar kitą beveik neapgyvendintą teritoriją.

Kiekvienu atveju ginklo panaudojimas Rusijai brangiai kainuotų. Jį griežtai smerktų ir nuo Rusijos nusigręžtų neutralios ar net Kremliui simpatizuojančios šalys kaip Indija, Nigerija, Brazilija. Rusija būtų beveik visiškai izoliuota. Net Kinija gal atsiribotų – jos užsienio reikalų ministras šeštadienį paragino Rusiją ir Ukrainą neleisti savo karui „išplisti“ ir pasiūlė ieškoti diplomatinio sprendimo.

Visa tai supranta Putinas ir jo artimieji, kurie neskubės naudoti branduolinio ginklo. Bet jei Ukraina sėkmingai pultų Krymą ir nukariautų didesnę jo dalį, Putinas ir jo aplinka gal ryžtųsi daryti tai, kas būtina Krymui išsaugoti, įsitikinę, kad bus galima atgrasyti „ištižusius“ Vakarus.

Valstybė siekia valdyti eskalavimo procesą (angl. escalation dominance), išlaikyti ryškiai pranašesnę poziciją prieš varžovą įvairiuose eskalavimo etapuose, kad varžovas tolesnį eskalavimą visada vertintų kaip pralaimėjimą. Kaip kadaise pastebėjo konfliktų teoretikas, Nobelio laureatas Thomasas Schellingas, dviejų šalių mėginimas valdyti eskalavimą gali reikštis kaip „konkurencija prisiimant riziką“, todėl gali dominuoti ne galingiausia šalis, bet „ryžtingiausia“. Kad tik neprieitume prie tokios padėties.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.