Dovilė Jakniūnaitė. Pakelto antakio ilgesys

Praėjusią savaitę daug pasaulio žmonių laidojo karalienę. Laidojau ją ir aš, dar pačią pirmą parą paskelbus apie Elžbietos II mirtį atidžiai perskaičiusi visą būsimą dešimties (kaip išaiškėjo, vienuolikos) dienų scenarijų, kokius keturis nekrologus ir peržiūrėjusi galybę matytų ir nematytų nuotraukų iš ilgo jos gyvenimo.

Šių beveik dviejų apsėdimo savaičių rezultatas buvo, matyt, mažai praversiančios žinios apie tai, kokią sagę per laidotuves segėjo princesė Charlotte (su pasagėle, dovanotą karalienės), kas yra Peteris Phillipsas (vyriausias anūkas), kas lydėjo karalienės karstą Škotijoje (karališkoji princesė Anne) ir kaip ten princui Harriui kažkuriuo metu leido, o paskui neleido vilkėti uniformą.

Kažką panašaus, sprendžiant pagal galybę „Facebooko“ ir „Instagramo“ įrašų bei populiariausius straipsnius naujienų portaluose, atrodo, darė daugelis mūsų. Kai kas nuoširdžiai, kai kas impulsyviai, kai kas ironizuodami, bet klikinom. Kodėl kitos – ne itin artimos – šalies karalienės mirtis (kaip, beje, ir vedybos ar kitos šeimos ir valstybės šventės) tampa nacionaliniu ir pasauliniu apsėdimu?

Pačius Britanijos gyventojus ir jų pasiryžimą stovėti eilėje beveik parą, kad pamatytų karstą, nešti milžiniškus gėlių kiekius prie rūmų nesunku suprasti. Jiems ir joms tai buvo jų šalies galva, simbolis, stabilumo taškas, kaip nenuvargo kartoti visi komentavusieji, buvęs visą jų gyvenimą.

Bet net ir Britanijos kontekste priežasčių nustebti yra. „Eros pabaiga“ rašė, matyt, beveik visi. Bet kokios eros? Ką atnešė ir ką po savęs paliko karalienė? Ieškant atsakymo tektų pereiti per visą Didžiosios Britanijos istoriją po Antrojo pasaulinio karo ir pastebėti, kad karalienė neišvengiamai visad buvo istorinių įvykių fone. Ji spaudė ranką Churchilliui, kaip ir dar keturiolikai valstybės premjerų, stebėjo, kaip ýra Britanijos imperija, ji buvo, kai įvyko Folklando karas, matė Škotijos nepriklausomybės referendumą, JK tapimą ES dalimi ir „Brexitą“. Tenka akcentuoti – „stebėjo“.

Dar galima skaičiuoti ir ieškoti epizodų, kai karalienė „pakeldavo antakį“ – pagal gandus, būtent taip politikams būdavo nutransliuojamas karalienės nepritarimas. Bus parašyta ne viena knyga, ką tas kilstelėjimas reikšdavo, kada jis buvo padarytas ir kokių pasekmių turėjo arba greičiausiai neturėjo.

Karalienės esminis politinis palikimas galų gale tas, kad ji buvo soste ir buvo jame rekordiškai ilgai, kad išlaikė konstitucinės monarchijos svarbą ir kad buvo nacionaliniu, stabiliu simboliu, kurio mirtis iš tiesų ir priminė, kad stabilumas yra iliuzija. O ir kuria prasme toks stabilumas yra kokia nors vertybė?

Būtent dėl to tiek daug fokusuotasi į karalienės asmenines savybes: pabrėžtinai pareiginga, atsakingai žiūrėjusi į savo darbą, neleidusi asmeninėms nuostatoms ir vertybėms ardyti monarchijos mito. Tiesa, vargu, ar kas pasakys, kokias knygas skaitė (ar skaitė?), ar mėgo meną ir kokį, bet žinome, kad džiugino ją šunys ir arkliai. Ar galima nemėgti tokio žmogaus? Per 70 metų daug britų apsisprendė, kad tikrai ne.

Tačiau kodėl taip apsėsti ir apsėstos esame mes, gyvenančios/-tys už Britanijos eximperijos ribų?

Matome, kad karališkosios šeimos patrauklumas mums slypi jai gebant suteikti melodramiškų istorijų ir leisti išgyventi jas kartu. Karališkoji šeima yra mums nesvetima, norim nenorim, juos pažįstame, nes su jais ne tik britams, bet ir mums teko ir tenka gyventi jau kurį laiką. Dianos, Charleso, Camillos, Williamo ir Harrio vardai daug kam iš karto susisieja su konkrečiu veidu ar istorija.

Šitame karališkajame seriale rasime ir atskalūnę marčią, ir neištikimą princą, pagaliau radusį laimę su sena mylimąja, ir anūką, įsimylėjusį svetimšalę bei atsiskyrusį nuo šeimos, ir sudegusią pilį, ir mirusius mylimus šuniukus. „Turtuoliai irgi verkia“ nepriklausomybės pradžioje mums pasakojo telenovelės, bet ten gi tik televizoriuje, o čia – „iš tikrųjų“.

Bet karalienės Elžbietos ir jos šeimos atveju veikia ne tik tiesiog gerai pažįstamų medijinių įžymybių trauka. Kita Anglijos monarchijos supergalia – tobulas monarchų vaidmens atlikimas. Jie aristokratų aristokratai, tie, kurie gali nešioti mantijas ir neatrodyti su jomis juokingai, kurių šnekamos bendrybės atrodo gilesnės, o kasdieniai juokeliai šmaikštūs.

Karalienė – tai ta monarchė, kurios mes niekada neturėjome ir niekada neturėsime. O pagal reakcijas atrodo, kad taip norėtųsi turėti tokį nacionalinį, žmogišką simbolį, kuris įkvėptų vien savo buvimu, kurio netektų rinkti, taigi ir pykti ant kitų dėl netinkamo pasirinkimo, kuriuo netektų nusivilti, bent jau taip, kaip nusiviliame politikos žmonėmis. Karalius, kaip valstybės kūnas, turi ilgą mitologiją, kurią atsinešame iš istorijos pamokų, politinės teorijos veikalų ir jau dabarties politinio instinkto supersonifikuoti valstybę.

Jie turėjo karalienę, o ką turime mes? Galbūt dėl to net kelias dienas turėjome aistringas diskusijas ir girdėjome aiškinimus, koks gi turėtų būti tikrasis Britanijos karaliaus vardas lietuviškai – versti ar neversti. Nusistovėjusi tradicija nurodė versti, jei tik išeina. Visai miela tradicija. Nes Čarlzas III būtų tiesiog britų, o dabar jis Karolis III – savesnis, bendresnis, artimesnis kažkaip.

Tad karalienės mirtis tapo liūdna, bet asmeniškai nedramatiška istorija. Karalienė buvo sena, mirtis nėra netikėta, gana staigi ir, kaip mums pranešama, rami. Tad sulaukėm įvykio, kuris suteikė progą prasiblaškyti – nuo karo (jau rutininių) naujienų, nuo lietuviškų politinių peštynių ir itin blogų scenaristų kuriamų vietinių dramų, nuo to, kad baigėsi atostogos, kad greitai atšalo, tapo pilka, prieš akis ruduo, darbas, o Kalėdos dar toli. Tokio žmogaus mirtis reiškė, kad bus puošnus reginys, ceremonija, retai regėti daugiapakopiai ritualai. Žadėtas monarchijos vaizdinys, kurį, pripažinkime, Didžioji Britanija pateikė puikiai, preciziškai ir absoliučiai rimtai. O per tą laiką ir bobų vasara atėjo.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.